Dedu į posmus vakarą rugpjūčio,
Jo gaivią vėsą, saulę prie laidos.
Laukinį  obuolį, dar ilgesio truputį,
Kelis žodžius prisimintos maldos...
 
Rasotą dobilą ir gandro skrydį,
Te jam nebus kelionė per sunki,
Kad į namus pavasarį sugrįžtų
Ir suktų lizdą kaimo pakrašty.
 
Aruodus pilnus, rudeninę sėją,
Jurginų žiedus, rūką po nakties...
O prie manęs jau glaudžiasi rugsėjis,
Geltoną ranką deda ant peties...
 
Taip greitai ratas apsisuko,
Nusinešė ir saulę, ir gandrus.
Ruduo ateina pievomis rugpjūčio...
Ir vėl į posmus jo spalvas dedu.