Nieko tokio – tik senka dvasia,
nežinai net, ar sielą turėjai,
ar ji lėkė per būtį basa
pasikinkius nenuoramą vėją.

Juk žinai, kad tada ji visa
taip iš džiaugsmo ir skausmo virpėjo,
o dabar tau atrodo, kad ji negyva,
nors ir kartais dūsuoja, it perpūsta vėjo.

Tau dingojasi kartais – sugrįžta atgal
tavo laikas ir metai pražuvę,
bet, deja, per vėlu jau, ir gal
reginiai dar graudins vaidentuvę.

Tau bus gaila ir liūdna begal,
kai ims plakti ją vėjo liežuviai.