Atokioje gimtinės padangėje
Išbarstei mintis, palaidojai sielą:
Dykumų šuliniu likai išsekus ir
Net smarkūs lietūs neužpildys jau –
Tavo būtis menkoje gausoje –
Gyvenimo dėsnis – dovanojo...
Bandai gaivintis gurkšniu lietaus
Ir pažertais rugpjūčio spinduliais –
Šie trupinėliai – nieko džiugaus –
Deja, nuo grandinės nepaleis...
Tūnosi – kiek lemtis tave baus:
Skaičiuosi valandas, minutes,
Krentančias žvaigždes iš dangaus –
Kol esamos būties niekas nepratęs.