Nuskęsta miglose paklydusi diena,
Vorų tinklai aplink akis atmerktas pinas.
O aš ta gervė žemės vieniša,
Kuri nuo ilgesio giesmių užkimo.
Aš tarp dviejų stiklų įkalintas drugys,
Kurs laisvės ieško iki išsekimo.
Balton lazdelėn įsitvėręs neregys
Tuščiu žvilgsniu paniekinęs likimą.
Ir vėl sustingsta pakeliui ranka,
Besiekianti braukt dulkes nuo troškimų.
Benamė sraigė šliaužia atbula,
Dangus į sielą ašaras dalina.
Kaskart būties sprangumą užgeriu melu.
O kas belieka, kai nelieka vyno? –
Saldaus, raudono iki paryčių,
Ir meilės šokio iki pamišimo.
---
Suklykia gervė, ištiesia sparnus –
Ar skris dar? Dar širdis skraidina...
Gal pasivys gyvenimo sapnus,
Gal dar įpils kas nors ir lašą vyno...