Sovietmečiu šaltibarščių jau būdavo, tik anksčiau ar jų buvo, nežinau. Manau, kad buvo, nes tai mažne nacionalinis valgis, nacionalinė šalta sriuba. Skani sriuba. Ypač kai ir bulvių prie jos paduoda, kurios dar šiltos. Mėgdavau valgykloje, eilėje stovėdamas, pajuokauti: barščių, kurių šiandien neišpirko, palikite rytdienai ir bus šaltibarščiai.
Mano mama juos vadina šaltabarščiais.
Bet su šaltibarščiais atsitiko man (tiksliau sakant, neatsitiko ko norėjau) toks dalykas.
Gaujelė mane storina, bangomis man sukelia norą valgyti. Šitaip būdavo ir pernai, kai bangomis kankinamas, aš eidavau maudytis į Valakupių prie Neries pliažą. Gyvenu Fabijoniškėse, tad visas kelias į Valakupių paplūdimį man yra nuo kalno, todėl jį visą nueidavau pėsčias.
Pašaliniam žmogui čia, šiame tekste, ko nors ypatingo nebus, bet man buvo: vos neprisikalbinau į svečius vienos panelės.
Dar pliaže gaujelė bangomis įjungė man norą pavalgyti. Tad apsirengiau ir pėsčias patraukiau namo. Per miesto centrą. Pakeliui, manau, nusipirksiu „Iki“ parduotuvėje indą šaltibarščių ir, namie išsiviręs bulvių, skaniai pavalgysiu. Bet parduotuvėje šaltibarščiai buvo jau išpirkti. Lyg sovietų laikais. Pardavėjos, kuri uniformuota ir graži tvarkėsi parduotuvėje, aš paklausiau:
– Kur gauti šaltibarščių?
Ji taip ir atsakė:
– Jau nėra. (Prieš tai dar lentynoje patikrinusi, ar iš tikrųjų nėra.).
– Tai ką daryti? – atsakiau aš į tai, eidamas jai iš paskos.
– Ką daryti! – atsakė ji paprastai. – Pats pasidarykite: burokėlių, rūgpienio, truputis svogūnų su druska, agurkų, ir viskas, – pasakė ji, nueidama į parduotuvės užkulisius.
– Panele, pasakiau jai įkandin, – aš visko nupirksiu, bet pasigaminti nemokėsiu. Važiuojam pas mane į namus, jūs pagaminsite ir pavalgysime abu skaniai.
Ji sukluso atsigręžė į mane, pasižiūrėjo labai supratingai, bet tik nusišypsojo ir dingo parduotuvės užkulisių gilumoje.
Niekaip negaliu merginų prisivilioti, nes joms aš toks storas nereikalingas.