Žalią liepą bučiuoja dangus –
Žydruma į akis.
Tingiai snaudęs ruduo greit pabus,
Arklas žemę raikys.

O žolė taip žalia nuogumu
Aukso rudenio lauks.
Į tave lyg į šventę einu,
Apkabink ir priglausk,
 
Kad išgirsčiau plakimą širdies.
Siela dainą dainuos.
Kol ruduo auksu žolę palies,
Prisisemk šilumos.
 
Tu mane apkabinęs laikai,
Tyliai virpa žolė,
O išdykę rausvi dobilai,
Rodos, šnabžda „Mylėk“,
 
Kad žvarbi nebūtų žiema.
Tegul žydi vidus.
Ateinu pas tave ne viena,
Su manim pats dangus.