Eik, prašau, Pakeleivi, eiki...
Nesustok, nepažvelk atgalios,
Neieškok, mano mielas guru,
Kažin ko pasigedęs minioj
 
Ar bent vardą mano žinojai?
Neapkaltinsiu, jog pamiršai.
Gula vieškelio dulkės po kojom,
Kvepia vėjais, visais keturiais.
 
Giesmės, vėliavos vedė į priekį,
Visos kryžkelės laukė manęs,
Laisvė gundė, viliojo ir kvietė
Ir žadėjo – į laimę nuves.
 
Anava ji, už posūkio, kito!
Anava... Bet jau žingsniai ne tie.
Šurmulys tilo, sutemos krito,
Žiebės žvaigždės rugpjūčio nakties.
 
Palydėjau žvilgsniu ilgesingu –
Dovanok, mano mielas guru –
Pasilieku. Tylos pasiilgau.
Neieškok jau manęs tarp žmonių.
 
Pajuntu – ne viena aš prisėdau
Ant dulkėto akmens pakelės,
Švelniai glosto randuotą  kamieną
Seno beržo ir man prie širdies
 
Jaukiai glaudžiasi laimė. O pievoj
Žydi laisvė kukliu žiedeliu –
Laisvė gimti, žydėt neišėjus
Ir numirt po žvaigždėtu dangum.
 
Eik, prašau, Pakeleivi, eiki,
Kol tiki laiminga dalia,
Nedairykis – minioj pakeleivių
Mano liūdno žvilgsnio nėra.