Netoli Grigų sodybos nekaip prasidėjęs pušelės įnamių pašnekesys  ir jo pabaigoje nieko gero nežada, nors prognozės tokiuose reikaluose nedaug reiškia. Juolab, kad stengtasi iškalbėti teisybę.
   – Ką? Pušelė iš  namų išvijo ar kaip, kad drybsai, pilvą išvertęs, – pritūpė prie žalčio varnas. –  Aš neužmyniau, bet ar daug reikėję. Netyčia.
   – Ar ir tyčia galėtum? 
   – Nepriekabiauk, Geltonžandi. Argi mažai kas gali užminti. Sodyba pašonėje.
   – Sodyyyyba? – pratisai ištarė žaltys. – Likučiai  jos čia, užaugantys mišku ir žole. Anė vieno  žmogaus joje, o žolės tiek... Nors Ygaga būk ir ganykis pasižvengdamas.
   – Kalbėk. Ko nutilai?  Buksuoja kalba? Nuo liežuvio  nuslysta.
   – Labai įtariu, Goliau, kad nežinomo autoriaus  raštai, bent  didžioji jų dalis, parašyti čia, šioje sodyyyboje.
   – Tu vėl  man apie raštus.  Neužhipnotizuosi. Baik, nes galiu ir labiau supykti.
   – O kad autorius nežinomas, tai vėlgi nerimta. Regisi, kad  ir tu, ir aš, ir Tamošius, ir visas Šklėrių sodžius žino. Kabelių parapijos kunigas Pranciškus  Čaglys jau nuo 1939 metų žinojo.. .
   – Pažįstamų čia daug. Visų neišvardinsi, bet kai kalbi apie raštus nežinomo autoriaus, darosi įdomu. Bet tai tik spėlionė.
   – Tarkim, kad spėlionė, tačiau ne tik.
   – Tau  irgi pasakysiu, ko nežinai. Aš, Geltonžandi, dairausi  mokyklos.
   – Taip? Nežinojau, bet tikėjau, kad susiprasi. Tačiau dabar paklausyk, gal tai pravers ir besidairant tau  mokyklos.
   – Rimtai? – sukluso Golius, sužiuręs į kelis saulės  atokaitoje pamėtėtus lapelius, o žaltys:
   – Tai va, – kalbėjo jis, – juose užrašytas tėvo ir  sūnaus pokalbis. Tikėtina, kad kažkiek padedant Poe, bet  neabejotina, kad ne menkiau pasitarnavo ir Pro. Pašnekesį  pradeda tėvas ir jis taip užrašytas:
 
Karalių žeme!
Ar matai,  sūnau?
Graži kaip  pasaka
Smėlynais, upėmis ir ežerais prausta.

  – Gal neginčykim, Goliau. Gražiai pradėta. Nes  teisingai pradėta, bet  klausyk, kaip toliau. Ogi taip:
 
Na, o  karalių neieškok –
Nelyg ledynai tirpo ir ištirpo,
Į  praeitį iššliaužę kaip žalčiai
 
   –  Pakartok, Goliau, ką dabar perskaičiau, ir galvok, kokia didelė neteisybė parašyta. Labai aklai  parašyta. Betgi parašyta, betgi jau ir mano  pasakyta, kad parašyto ir kirviu neiškaposi. Tačiau  argi galima taip palikti? Ir kaip tai padairyti, kad nebūtų palikta?
    – Taip tėvas. O sūnus? – parūpo varnui.
    – Tėvas dar nebaigė. Dar jis reiškiasi  pirmame  plane. Tačiau, man  regisi, privalau tave patikinti,  pasakyti, kad, Goliau, ne žalčio muliažą  matai. Ne jis su tavimi  šnekasi apie nežinomo  autoriaus  raštus.
   – Na ne, tikrai – ne. Tai liudiju sau ir pušelei galėsiu  pasakyti, kad nesi muliažas.
   – Galėsi, nors nereikia. Ji žino daugiau. Tačiau klausyk, ką  tėvas  sūnui kalba, rodydamas į  Karalių žemę:
 
Bet  ar yra, sūnau,
Kas ateitim šios žemės tiki,
Karališka gerove tiki jos?
 
   – Čia ir vėl nekvailai paklausta, varnai. Labai nekvailai. Tačiau liūdna, kad tėvo matymų  peizažas dar liūdnesnis
 
Nelyg žaltys aš ją iššliaužiojęs esu.
O nuoskauda giliau į sielą gulė..
Atrodo, akys nešviečia,
Mintis nelaimina,
net Dievo vardas liūdnas,
Kaip mūkelės pakelių….
 
   – O sūnus, a? Ką tėvui sūnus atsako? – vėl varnas.
   – Neskubėkim. Patys pagalvokim, kaip atsitinka, kad žmogus tiek nemažai išvaikščiojęs, nepamato karalių, nemato Tamošiaus, tavęs – manęs...
  – Užtat mato štai šitą sodybą, šį taką, įžėlusį žole kaip pieva. – ryžtingai įsiterpė varnas, – O juk taip, anksčiau nebūta. Joje triukšmo, energijos būta daugiau negu turguose.  Žinau ją, atsimenu daug  metų, bet dabar stengiuosi neatsiminti. Sunkus darausi kaip akmuo ir pradėjau baimintis, kad kada iš skrydžio nenukrisčiau,
  – Karietos reikia, varnai. Ygagos reikia, – mestelėjo užuominą  Geltonžandis ir paskubėjo skaityti sūnaus atsakymą  tėvui.
 
Tačiau gyvena žmonės, tėve, o garbė
Galbūt šioj žemėj reiškia – išgyventi.
Tik pažiūrėk, kokia švari dangaus gelmė –
Aukšta, gili, kelias į begalybę atsirėmusi.
Ko benorėti dvasiai dar daugiau?
Giedok, širdie! 
Bet, žinoma, į bėdą ir giesmė išvirsta,
Jei protas stengiasi aplinkkeliais tiesas apeiti,
Jaučiu, kaip sieloje žvaigždynai žiebias,
Ir patikėk – jų iš manęs
Nebegalės  atimti  niekas.
Aš augsiu, bręsiu, ir (padėk man, tėve)
 Mylėti tai, ką jauno akys mato
 
   – Štai ir sūnus susimovė. Nedaug tos akys mato,– nepatenkintas buvo Geltonžandis.– Tfu! Kaip ir tavo, Goliau. Nors  tavo  akys  net ir ne  jauno. Žiūri į karalių, o mato šliužą.