Miltinga bulve, pagerbta tarp moterų,
Išauganti net iš plonos skiltelės,
Nuplauta ašarom ir palydėta poteriais
Į Sibiro platybių ilgą kelią.

Tamsiam rūsy, antroji mūsų duona,
Daigelį pirmąjį viltingai leidi,
Šaknis vėliau, vėliau, nes taip jau duota:
Žeme užbert akis ir apvalainą veidą.

Kad tik užaugtum, gerą derlių duotum –
Daug kartų tau lig žemės nusilenkiam.
O tavo tėvynainiai, vabalai dryžuoti
Ir jų vaikai, begėdiškai tau kenkia.

Dangus apniukęs, vandeniu aptekęs,
Tas pats ir žemėje. Ruduo – darbais kuprotas.
Keliu tave, laikau, o tavo akys
Šlapia žeme lyg tvarsčiais apvyniotos.