Sunokimas kasdien vis gausiau ir garsiau
Į dirvožemio gelmenis beldžiasi vaisių ir sėklų pavidalais,
Pasikėlusių skristi strėlė
Neskausmingai, tačiau ilgesingai atskyrė bambagysles būtojo šėlo,
Paskutinio kaitringo vidudienio saulės
Alkanieji instinktai neprilesė,
Bet karšinčių godas
It pūkelį be vargo pakėlė
Ir nusinešė (keista...) 
Prieš vienpusį drumzliną srautą,
Atsijoja (suprask!) atmintis
Išminties nepelijančius grūdus.
Ar užsnūst nebijai? 
Ne, sode guzą obuoliu gauti
Ir pajust, kaip sutižo many
Netvarus atminimų inkliuzas.
Gal tiršti krešuliai — kraujo ižas,
Kraujagysles plėšantis —
Nenurėš gyvasties,
Už šakos šios būties kai ji vos besilaiko.
Ant kalvos, anava, kauburiai —
Ir savų, ir bičiulių, ir priešų.
Greitai būsiu tarp jų.
Sieloj giedra — įvertinu niekintą snūdžią ramybę ir taiką.