Melas – klaidingo teiginio deklaravimas, žinant, kad jis toks yra, ir tikintis, kad jis gali būti palaikytas teisingu.
Vikipedija.

Vargu ar yra kiti du žodžiai, dažniau keičiantys savo prasmes, kaip tiesa ir melas.
Pokario metais trūkdavo daugelio dalykų, kurie dabar įvardijami kaip pirmo būtinumo ir net sunku įsivaizduoti, kad jų galėtų nebūti ar trūkti. Tai jaunoji karta neįsivaizduoja, kaip tai galėtų nutikti, kad nuėjęs į  Maximą nerastum duonos, Topo centre televizoriaus, kuris, beje, dar ne taip ir seniai iš prabangos prekių sąrašo persikraustė į pirmo būtinumo, o dabar taip kraustosi ir automobilis, dar neseniai buvęs viso gyvenimo siekiamybe, o dabar nieko nebestebina  vaizdas,  kai kaimo sodybos kieme jų išsirikiuoja bent keli. Čia nekalbėsiu apie tai, kad ir pirmo būtinumo prekėms įsigyti reikalingi pinigai, tai kita tema.
Deficitine preke buvo ir cukrus. Mūsų keliakalbės šeimos žargonu būdavo klausiama, ar gersim arbatą su cukrum v pšikonsku ar v prigliadku, kas reiškė – ar prisikandant nuo gabalinio cukraus plytelės po mažą trupinėlį, ar tik dirstelint į vidury stalo padėtą gabaliuką, vieną visiems.
Kartą mamai pavyko per draugus gauti nusipirkti  du kilogramus gabalinio cukraus. Tai buvo tikras lobis – didelė tūta, susukta iš storo popieriaus, o kadangi buvo pilnutėlė baltų, žvilgančių gabaliukų, tai viršuj popieriaus kampas tik įlenktas, ne užraitytas.  Padėjo mama tą lobį užrakinamos spintos lentynoj, bet man seniai nebuvo paslaptis, kur laikomas raktas, o gal mama nuo manęs nelabai ir slėpė, greičiau nuo atsitiktinai galinčio įeiti svetimo.
Pirmą kartą aš tik atkėliau įlenktą tūtos kampelį, pažiūrėjau, pasimėgavau ta cukraus gausybe ir vėl užlenkiau, kažkaip nė mintis nekilo paimti be mamos leidimo. Vėliau aš tai pavadinau vagyste v prigliadku. Po kelių dienų įvykdžiau vagystę v pšikonsku – paėmiau vieną plytelę, pasikviečiau draugę ir mudvi tą plytelę sugraužėm prisikąsdamos po mažutį trupinėlį, kad pikta akis neužmatytų įsispraudusios į savo slėptuvę kapuose tarp didžiojo paminklo, po kuriuo, žinojom, niekas nebuvo palaidotas, ir alyvų krūmo.
Paskui jau kasdien paimdavau kiekvienai po gabalėlį, kaskart vis kruopščiai įlenkdama tūtos kampelį, kad  mama nepastebėtų, kad cukrus senka. Kažkaip prasitarėm apie tai ir kitiems Zobielijos vaikams. Jie, jei tik nepramigdavo, nuo ankstyvo ryto sekdavo mūsų kiemą, idant nepražiopsotų, kada mano mama išeis į darbą. Nebuvau šykšti, dabar jau imdavau tiek gabalėlių, kiek  susirinkdavo vaikų ir cukrus mažėjo vos ne geometrine progresija. Kai paėmiau paskutinius gabalėlius, tūtos kampo nebeįlenkiau ir raktelį palikau duryse. Palikau ir išėjau savais keliais, netrukus netgi užmiršau.
Mama susirado mane senojo babūnės namo kieme. Gerai įsiminiau – tai buvo sekmadienis, nes žmonės skirstėsi iš bažnyčios po sumos. Ne iš karto susivokiau, kodėl ji ateina tokia įpykusi ir dar pakeliui nusilaužė beržo šaką – beržinė košė ypatingais atvejais man tik būdavo žadama, bet niekada nebuvau gavusi, taigi, neišsigandau.
Nepuolė iš karto mušti, pamėgino surengti bent imitaciją nešališko teismo, tikėdamasi iškvosti, kam atidaviau ar pardaviau cukrų, kas iš manęs išviliojo – nueitų ir atsiimtų, o mano atkakliai kartojamas įtikinėjimas, kad suvalgiau, mamos pyktį tik padvigubino:
 – Melagė! Prieš kelias dienas tikrinau, tūta buvo pilna! Negalėjai suvalgyti!
Juk negalėjau išduoti draugų, o jie nė nebuvo kalti, todėl mėginau paskubom mintyse kurpti istoriją, kad buvę atėję plėšikai, tai jiems ir atidaviau, bet pasakyti savo melo nebespėjau.
Gatvėj rinkosi publika, o kai mama peršniojo rykšte pakinklius ir aš užklykiau kaip skerdžiamas paršas, babūnė neištvėrė:
– Liaukis! Nejau nematai, kad vaikas nemeluoja?
Mamos pyktis tapo nevaldomas. Dabar jau tikrai išsigandau, staigiu judesiu išsukau savo ranką iš mamos gniaužtų ir daviau kojoms valią, dar riktelėjusi:
– Pati tu melagė!
Kai vakare atsargiai parsliūkinau namo, mamos pyktis jau buvo atslūgęs ir ji ilgai geruoju įkalbinėjo mane pasakyti tiesą, bet mano tiesa jos taip ir neįtikino, o jos tiesa negalėjo įtikinti manęs. Jei tada būčiau sukūrusi įtikimą melagingą istoriją, manau, kad mama būtų patikėjusi, tikrai būtų, jai labai reikėjo to melo.
Po daugelio metų, kai mama jau sunkiai sirgo, ji atsiminė tą seną įvykį ir paprašė pasakyti teisybę. Dėl šventos ramybės aš papasakojau jai tada sukurptą mitą apie neva atėjusius plėšikus, atėmusius cukrų, ir ji nurimo – tą kartą patikėjo. Bet kitą dieną ne tai paklausė, ne tai išsakė abejonę – tai kaip tu tiems plėšikams atidavei cukrų, nejau į kišenes sukratei, kad tūta liko spintoj? Nutylėjau, ji primygtinai ir nebeklausė. Suprato?
Dabar man, senai, neduoda ramybės mintis, kodėl kartais būna taip sunku patikėti tiesa ir būnam linkę taip lengvai patikėti melu? Kad tiesa bekompromisinė, žiauri, o melas pasirodo esąs priimtinesnis?
Tai tik pusė klausimo esmės. Tikrasis, ir šiandien man ramybės neduodantis klausimas: ar netiesa, kurią žmogus tiki esant tiesa, tiek tvirtai tiki, kad už ją pasiryžęs atiduoti gyvybę, vis tiek lieka netiesa ir ją propaguodamas žmogus meluoja? Ar ji tampa tiesa, bet tik to žmogaus ir jo bendraminčių tiesa? Ar tiesa gali būti kieno nors ir ar yra objektyvi tiesa? Kas arbitras – tiesai, melui?
Pagal termino melas apibrėžimą tai neturėtų būti melas, nes jam būtina sąlyga yra žinojimas, kad kalbi netiesą. Išeitų, kad tiesos gali būti dvi?
Ar yra galimybė nemeluoti? Jei žmogus, siekdamas būti objektyvus (arba tik prisitaikyti prie daugumos nuomonės), kalbėtų priešingai savo įsitikinimams, jis meluotų sau, jei atbulai, jį veda sušaudyti. Ar sušaudytas melas išnyksta? Betgi tie, kurie nuteisė, taip pat yra įsitikinę savo teisumu!
Visus tuos klausimus uždaviau istorijos mokytojui, kai po pamokos apie keturis komunarus mudu susėdom autobuse greta ir kalbėdamiesi prasivažinėjom keletą kartų nuo vienos galutinės maršruto stotelės iki kitos. Klaustukų nesumažėjo. Atvirkščiai – toliau į mišką, daugiau medžių.
Pasiektas kompromisas: objektyvios tiesos ir melo nėra. Tiesa išlieka tiesa, o melas melu tol, kol istorija neįrodė kitaip. Tiesa negali egzistuoti be netiesos kaip dvi priešybės, būtinos viena kitos egzistencijai (priešybių vienybės ir kovos dėsnis tebegalioja). Jei per ilgam nusistovi pusiausvyra ir nė viena pusė nepajėgi įrodyti savo pranašumo, gimsta trečia, nauja mintis; priešingu atveju sustotų vystymasis. Juk niekam nebekyla mintis grįžti į baudžiavinę ar net vergovinę santvarką?
Dabar, kai gyvenimas jau nugyventas, begaliu pridurti: tas teisybės ir neteisybės įrodinėjimas vyksta švytuoklės (sinusoidės) principu, pliusui pereinant į minusą. Štai mūsuose jau antrą kartą įrodinėjama kapitalizmo tiesa, tik kažkaip įtartinai mažėja ja tikinčių, bet ir socializmo (komunizmo) ideologija po tokio nesėkmingo mėginimo ją įgyvendinti atrodo esanti absurdiška ir tarsi tik patvirtina, kad utopistai  kūrė ir skelbė vien gražią, humanišką, bet neįgyvendinamą svajonę apie tobulai sutvarkytą žmonių visuomenę. Ar svajonė gali būti melas? Manau, kad negali, nes neišpildoma pagrindinė sąlyga melui – žinojimas, kad kalbi netiesą.
Prieinu aklavietę – jei nė viena pusė nepripažįsta kalbanti netiesą, tai kas su kuo kovoja? Dvi diametraliai priešingos tiesos? Kas sukelia socialines katastrofas, revoliucijas, iš dalies ir karus?