Kaip kas berodytų, bekalbėtų, o varnas Golius yra išskirtinės reikšmės tvarinys, reikalingas ir Žemei, ir Dangui, tačiau niekam taip labai kaip šilinių dzūkams. Tai daugiau negu tarp juodų varnų ūmai pamatytas baltas. Ne visur šiliniuose jis vadintas Goliu. Netrumpą laiką nemažai kaimų jį šaukė savo vardais: Šklėriai – Šklėriu, Margionys – Margioniu, Piesčiai – Piesčiu.  Nesibodėjo jį savo vardais vadinti ir, tarkim,  Randamonių, Darželių, Kabelių, Musteikos sodiečiai. Savas jis ir apylinkėms, esančioms  gan toli nuo jo lizdo pušelėje 
    – Esame Goliaus pupos, – tuoj po mišių gražią sekmadienio dieną Kabelių bažnyčios šventoriuje pamąstė Tamošius. Kai  buvo iškeltas iš šulinio, jau neatmena, kad kas būtų jį pavadinęs pavarde. Pradėjo gyventi be pavardės ir jos niekam neprireikia, o mąstė  tiesiog į žodį. Nežinomo autoriaus užrašuose, mėginusiam  jį prisimint savo raštuose, jo pavardės irgi neprireikė. 

Pasakė Tamošius: 
–  Rieškučiomis upės neišsemsi, 
bet vis dėlto svarbu 
ateit prie jos ir pagyventi 
prisimenant kaip? kada? kas? 
pupas šilinių gliaudė.  

  Atrodytų, kad reikėtų pasidomėti, pasitikslinti, apie kokias pupas prašneko Tamošius, tačiau to irgi neprireikė. Parapijiečiai žinojo, kad Goliaus pupomis Tamošius rodo į šilinių dzūkų sodžius. Ir tai telkė, kaupė jų dėmesį ir varnui, ir sau, išplėtė per jį geografijos ir savęs pažinimą. Žinios gandais ir tiesa pradėjo mėtytis po visą šilinių dzūkų kraštą, kol pagaliau atsirado ir juodu ant balto parašyta: 

  – Skrenda Varnas! – 
pritilo giedot vyturys. 

  – Skrenda Šklėrius, – 
paskardeno pušis, 
vidur lauko žaliai 
apsigaubus skara. 
  
  – Skrenda Golius! 
Te Dzievas negaili sveikatos. 
Šitas paukštis šiliniams tarytum dangus 
Jeigu  lemta kada mums nebūti, 
te už mus net po mūsų 
varnas Golius čia bus, – 
pasakė Tamošius gal sau, 
gal dievams 
gal Niekui 

   Niekui? Kodėl bent ne Niekam?
   Tamošiaus pakalbėjimuose ne viskas lengva, paprasta. O ir pačiam Tamošiui ne visuomet  pavykdavo suprasti, kodėl jis pasakęs būtent tokį  žodį, būtent tokią frazę.
    – Taigi ne aš čia taip, ne aš. Klauskite anų, kas man taip rodo ar sako. O kai „anų“ padaugėdavo, Tamošių prievarta sodindavo į vežimą ar roges ir jis, namiškių ir kaimynų prižiūrimas, keliaudavo į Darželius pas ten įsikūrusią šaptūnę. Neramus, besiblaškantis, nenorintis jos ir besipriešinantis, bet pasakyta gi: jėga įveikia jėgą. Tamošius jos turėjęs mažiau.
   Nesmagiai jausdavosi Golius, matydamas tokią Tamošiaus kelionę ir neišmanydamas, kaip jam pagelbėti. Tuolaik dar vis tikėjo, kad iš šulinio sugrįš Tomas, kurio dėmesio sau nestokojo, bet pasirodė, kad ir Tamošius  buvo lipšnus jam, vertino jo draugystę ir mėgdavęs vadinti baltu vaikiuku ar berniuku. Pasakoti, pakalbėti apie varnui rūpimus  dalykus Tamošius irgi netingėjo:
 
Vis klausi, kas pasėjo šilinius?
O! nepamenu, baltas vaikiuk,
Kas paskambino šitokį darbą
Gal Dievas? Bet  jeigu – ne
Vis tiek  kaip ir Dievui
Nusilenk jų sėjėjui

Arba.
 
Buvo liepta man Šklėriumi būti
Ir gyventi, kaip sako – per amžius.
Patikėjau, kad šitaip ir bus.
Vėjas pūtė į mano akis.
 Betgi jaunas!
Stiprybės daugiau negu reikia
Neklampojau  po smėlio  pusnis
Įsispyriau sparnais į padangę
Ir...
Varnas buvau kažkada,
Varnas, baltas berniuk.
 
  (...) Varnas Golius skrido ir mąstė, mąstė  ir skrido, ir nejautė nuovargio. Senokai taip būta, bet dabar, grįžtant jam iš debesėlio,  jau kitaip. Ir tai gerai. Tokie atsiminimai  irgi kaupė jėgą. Sparnus moti nebuvo sunku, o galvoje  kūrėsi gan apčiuopiamas  vaizdas, kad jis, Golius, kažkada, o būtent tuo laiku, kai Tamošius buvo varnas,  gyveno žmogumi.
  – Oi, ne! ne! Oi, nenoriu, nenoriu... Oi, – skaudžiai kranktelėjo varnas, supratęs, kad šios minties jis nesugebės iškrankti į niekur. Kojos irgi, regis, pasiilgo žemės, it atsiminusios jos trauką, o ir pačiam Goliui pasidūmojo, kad apie tokius dalykus protingiau mąstyti  nusileidus iš dangaus ant žemės.
 
Užtekėjęs į  erdvę šilinių
Po kojomis  nejaučiau žemės, –
    
   Tai irgi iš Tamošiau pasakojimų, irgi Golių skatino nutūpti.    
    Nusileido ant apžėlusio žole  takelio, tačiau ir  nuo juo mąstė ir pusbalsiu kalbėjo panašiai kaip danguje.
     – O ką? Ar  kas  pasakė, kad tokios realybės negalėję būti? O ką? Kodėl turėčiau iš  galvos į niekur išmesti  mintį, kad yra užmirštas laikas, kuriame mane Šklėriumi šaukia ne kaip varną, o  kaip  žmogų.  O ką?  A?  O ką? Gal tuomet aš  daugiau  žinojau apie šilinius, negu jie žino dabar? O ką?  A? Antai, ir Gelovinė, apsigaubusi  debesėliu, sugrįžta vėl atgal  prie  Subartonių. O ką  reiškia  jos žodžiai: Tas laikas, Goliau, kurį žymi Seneką su Kristumi, palyginus su Gelovinės laiku, tėra tik dramblio uodega.
   – O ką,  o  ką... Atsargiai, Goliau. Neužmink manęs. Ne  bažnyčia gi, ačiūdie, – nelauktai iš  po kojų išgirdo pažįstamo žalčio sakymą.