Prie užeigos gėlynas
Šitas laivas toks erdvus, jame neankšta.
Telpa lobis. Kam priklauso – nieks nežino,
Vien kuris kaip velnias jį suranda
Ir vardu necenzūruotu pavadina.
Šito meno nesupranta kas iš molio,
Kas iš pieno ir gėlės pražydo – žino.
Ir nebus daugiau tam šilto guolio
Ir prie užeigos nebus žiedų gėlyno.
Išgabena laivas lobį jau į krantą.
O po to – ir vėl į vandenyną.
Kur tik vėjas meilės kelią besuranda,
Kur į puotą atneša tau vyno.
Na matai, manoji laime, tapo aišku,
Kam priklauso tavo lobis begalinis.
Aš laimingas – jis man paliktas ant tako.
Jei neaišku – man jis atiteko.
Ir užteko.
Vandenyno saulė viską slepia.
Aš radau jį pamestą ant tako.
Apie lobį aš kalbu, brangioji mano –
Pažiūrėk, kaip saulė tingiai teka,
Ir žinok, kam tavo lobis atiteko.
Vilniuje, 2012 m. gruodis