Vis toks vienas, velnioniškai vienas,
Su randuota kareivio širdim.
Nepraeinančios naktys ir dienos,
Neišaušusio ryto akim.

O nelaimei ar laimei pažinęs
Mėlynakę ir jausmo karščiu
Nešęs ją, kaip ir lemtį Tėvynės,
Žarijas tuščiažiedžių vilčių

Vėtrų blaškomam skrydy po saule,
Per kančias skaudžiai gėlusias mus,
Džiaugsmo svaigulio taurę apgaulią
Ir suaižytus sielos namus.

Gervės Grįžulo Ratuos sugrįžta
Vėl vaivorykščių tiltais aukštais,
Dainiaus posmais dainuoja jaunystė
Ta pati, tik vardais vis kitais.

Meilė lieka, nors pasaka baigias,
Ilgesys — graudulys nemarus,
Tirpsta dienos kaip žiedlapių snaigės,
Žarsto mėnuo žvaigždžių sidabrus...