I skyrius


Gryno sidabro karieta dardėjo duobėtu miško taku. Miškas buvo jaukus, pro šakas prasiskverbė tik keli saulės spindulėliai. Ant šakų straksėjo rudos voveraitės, o vilkas savo urve dorojo šviežią grobį. Miško tylą nutraukdavo tik kanopų kaukšėjimas. Vežikas negailestingai pliekė žirgų nugaras, o tvirta figūra už užuolaidėlių ramiai sėdėjo karietoje. Žmogus iškišo galvą pro langą ir apsidairė, pro tankius, šviesius plaukus išlindo ilgos smailios ausys. Žalios akys neramiai lakstė po miško gilumą ir ieškojo ko nors įtartino, tačiau nieko neradusios, nurimo ir pasislėpė po plonais akių vokais. Iš kito lango išlindo kita, moters galva ir tarė:
- Ret, brach lert myht.
Išgirdęs žodžius, vežikas pradėjo dar smarkiau vanoti vadelėmis. Jis atrodė išsigandęs ir nemiegojęs ilgas naktis.
Staiga vienas ratas, užsikabinęs už pakelės akmens, nukrito nuo ašies ir liko tysoti ant kelio. Karieta, susvyravusi krito ant šono. Tik ratai dar sukosi. Durelės tyliai sucypė, kai elfė atidarė jas. Ji kažką suburbėjo po nosim ir nuskubėjo prie kito šono, kuriame buvo įkalintas elfas. Šiaip ne taip palindusi po ja, pradėjo lupti duris, bet jos nepajudėjo. Netekusi kantrybės tarė:
- Chranti!
Durys, pokštelėjusios nuskrido kažkur tolyn, atverdamos kelią išlipti iš karietos.
- Bler mu gtei, - maloniai pasakė elfas.
Elfė dėkingai nusišypsojo. Palikusi elfą stovėti, nubėgo prie vežiko. Jis buvo sunkiai sužeistas ir prispaustas žirgų. Jis sunkiai kvėpavo, o galva prakirsta ir iš jos smarkiai tekėjo kraujas. Kepurė, dengusi elfiškas ausis, gulėjo sukruvinta ir perplėšta.
- Reyha mu, jurda mu, jurda, jurda! Elfi ryh mu jurd...
Elfė pasižiūrėjo į jį su gailesčiu ir linktelėjo. Ant veido nusirito skaidri it krištolas ašara. Greitai nusibraukusi ją, sušnibždėjo:
- Jurd...
Vežikas laimingas užsimerkė. Moteris, nuleidusi galvą tykiai nuėjo link elfo. Priėjo ir nusilenkusi tarė:
- Ret jurd. Tykrae nui Ret. Ret jurd... Elfi, brok hi Rhuy, lim sei fer...
Elfas, nusiminęs nuleido akis.
- Gfa tykrae kalp, - išspaudė.
Moteris nubėgo prie žirgų ir pradėjo narplioti mazgus, kuriais jie buvo pririšti. Išlaisvinusi juodą kaip anglis žirgą, pririšo prie netoliese augusio medžio ir ėmėsi kito, baltojo. Gyvulys buvo visiškai baltas – kanopos, akys, karčiai, pilvas, viskas buvo balta. Karčiai buvo supinti į amazonišką kasą ir sutvirtinta sidabriniais vamzdeliais. Uodega buvo puri ir tanki, ilgio sulig žeme. Išlaisvintas žirgas mikliai atsistojo ir nurisnojo link kilmingojo Elfo. Vyras, apsidžiaugęs, kad jo gyvuliui nieko neatsitiko, greitai užšoko ant nugaros ir paragino. Nieko nelaukusi elfė taip pat užlipo ant juodojo žirgo ir paspaudė kulnais šonus. Žirgai linksmai nušuoliavo keliu, palikdami už savęs palikdami didelį dulkių debesį.
- Ut rah keryu? Orda Tvae fi Akrel jurd, - susirūpinęs paklausė Elfas. – Yt rah nonkeryu nasi Drago jurd...
- Keryu, keryu. Voplui.
Vyras, atrodo, nusiramino, bet vis tiek kartais staigiai atsisukdavo atgal, pasižiūrėti, ar niekas jų neseka. Galvoje buvo tikra sumaištis, jis negalėjo sustoti galvojęs apie Akrelį. Jei pagrobėjai nesilaikys savo žodžio ir nužudys jį, Elfas prisiekė – kitą kartą atžygiuos su kariuomene ir nepaliks nė vienos gyvasties. Jis negalėjo patikėti, kad ornakai pagrobė jo gabiausią magijos mokinį. Jos mintis nutraukė dar kartą sugaudęs karo ragas. Garsas sklido iš užnugario, o iš priekio. Elfas ir Reyha sumišo – juk jie bėgo nuo ornakų pasiuntinių, bet jie nepavijo. Kaip jie galėjo staiga atsidurti priekyje? Magijos būdu tai neįmanoma – šis burtas sunkus net pačiam Elfui, ką jau kalbėti apie ornakus...



Ret, brach lert myht – Retai, susimildamas važiuok greičiau.
Chranti – atsidaryk!
Bler mu gtei – ačiū, kad mane išgelbėjai.
Reyha mu, jurda mu, jurda, jurda! Elfi ryh mu jurd... – Reyha mano, nužudyk mane, nužudyk, nužudyk! Elfui pasakysi, kad aš žuvau...
Ret jurd. Tykrae nui Ret. Ret jurd... Elfi, brok hi Rhuy, lim sei fer...– Retas mirė. Arkliai prispaudė jį. Retas mirė... Elfe, Rhuy sūnau, tai tiesa...
Gfa tykrae kalp – eik, paimk žirgus.
Ut rah keryu? Orda Tvae fi Akrel jurd – Manai, mes spėsim? Bijau, kad Tvae ir Akrel nužudyti.
Yt rah nonkeryu nasi Drago jurd... – jei mes nespėsim, mūsų Miškui galas...
Keryu, keryu. Voplui – spėsim, spėsim. Nesijaudink.