Sakykime, tai novelė
 
Pirmiausia, kas svarbiausia – jau antra para nebeleidžia miegoti. Užpraeitą naktį trumpam lyg ir užmigdė mane KGB gaujelė, o praeitą naktį, galima sakyti visai nemiegojau. (Vieną negirdėtą naujieną jau išgirdote – egzistuoja KGB gaujelė manęs pjovimui skirta!). Matote, jie mane ir užmigdo ir žadina. Bangomis, nuotoliniu būdu. Tikrai. Ypač sunki buvo praeitoji naktis (2014 metų sausio paskutinioji). Nemiegojimu baudžia, baudžia tuo, kad mintis seka, kasnakt laiko įjungtą kvėpavimo apsunkinimą (štai kiek naujienų!; kiek jų bus daugiau, patys žiūrėkite), tai viso to, ką pavardijau, argi tiems niekšams gana! Niekados nebūna gana. Dar ir kankinančią būseną įjungia (tai sunkiausia, barbariškai sunku; o atrodytų, kad barbarai jau išvis išnykę necivilizacijai baigiantis). O praeitą naktį, per visą naktį, dar ir žodžius svaidė į galvą su nuotolinio kalbėjimo aparatūra. Tik pagalvokite, maloningieji, – per visą naktį! Šlykščiojo senio balsu, kuriuo loja jau daugybę metų. Tas senis tą savo balsą iš anksto yra įrašęs, gaujelė jį tik transliuoja man į ausis, patys savo snukiais iš savo buveinės beveik neloja (atsiprašau!, nes bijau). Ir šiuo metu taip pat darosi tatai, ką minėjau – kankina bangomis. Bet ar to šlykščiojo senio, ar kito senio – rašytojo <...> balsu loja, nesvarbu kieno balsas, kieno tie žodžiai, kuriuos net lojimu turiu vadinti (taip tai šlykštu ir neatlaikoma). Mat loja (dovanokit!), kaip sakiau, dar ir rašytojo <...> balsu, kurį jis pats yra gaujelėje iš anksto įrašęs, ir laido į mano jo žodžius jau maždaug dvidešimt metų. Įrašęs jis tuos žodžius, savo balsą, psichologiniam manęs pjovimui – tyčia, sąmoningai, patsai. Tik niekaip negaliu galutinai suprasti dėl kokių priežasčių jis taip padarė.
Svarbu, kad „nelotų“ išvis, o ne kieno balsą naudoja. Tą „lojantį“, kaip nesusivaldydamas vadinu, balsą, valdo automatinė kalbėjimo mašina, į kurią žodžiai įkalbėti iš tiek seniau, kiek ir patikėti sunku, kaip beveik ir viskuo, kas čia bus, ir jau buvo, parašyta. Bet rašytojas, deja, ateidavo į buveinę pakalbėti man ir tiesioginiu savo balsu.
Vis tiek ir tai ne svarbiausia šiame nusikaltime. Nusikalstamiausia, kad kankino kankinančiomis būsenomis.
 
Nežinau nuo ko pradėti aprašymą, kuris irgi daug svarbesnis už tą balsą, ir balsus, kurių prisiklausiau visokių. Aprašymą, kurį šitiek daug metų laikiau užčiauptoje burnoje, tarsi spyna surakintoje. (Šiam atvejui tiksliau būtų sakyti laikiau „uždarytoje“ burnoje.). Bet jau pradėjau, ir neužsičiaupsiu, kol nepabaigsiu. Ir kol, šiame tekste, prie aprašomo atsitikimo ateisiu, ir kol aprašymą baigsiu, bus daug chronologinio įvairavimo: atsidursime tai dabartiniuose 2014-uose metuose, tai vėl 1993-iuosiuose. Taigi net dvidešimtyje metų pabuvosime. Netrumpa tai kančia, ar ne? Bet nuo vėlaus, nuo dabartinio, dalyko aprašymą pradėjau, negu buvo tas negirdėtasis, sunkiai suvokiamas atsitikimas, kurį pasakysiu kulminacijoje. Deja, iš tikrųjų jis yra buvęs. Man net tragiškas – atsitikimas prieš dvidešimt metų.
Nuo tokios, skaitytojui banalybės, pradedu (nors man pačiam banalaus čia nebus nieko).
 
KGB gaujelė 2013 metų rudenį taip smarkiai kankino kankinimais nuotoliniu būdu, kad, neturėdamas kur dėtis, nuėjau į kirpyklą ir nusikirpau plikai. Visiškai plikai, kai kirpėja nukerpa slankiodama mašinėlę prie pat odos, ir plauko lieka tik tiek, kiek vien skustuvu bebūtų galima užkabinti. Tačiau šitaip, dar trumpiau, skustis nenusiskutau, dėl ko būčiau atrodęs dar klaikiau, negu atrodau – žmonės jau ir taip man kelią užleidžia. Neišvaizdus esu kaip kvazimodas. Su nuskusta galva žmones tiesiog šiurpinčiau, to jų šiurpulio, išsigandimo, ir pats gąsdindamasis. Tas gerai būtų tik tiek, kad išgąsdinčiau ir smirdančiuosius. Tai yra tuos, kurie daug kur eina kėgėbistiniu reikalu: mane pagąsdinti, pasityčioti iš manęs, pavaizduoti, neva, esu jų bendrininkas. Bet jeigu reikalaujate, kad tokių nėra, tai ir smirdančiųjų nėra. Nes bandau būti logiškas, kaip mokė Universitete: „Jeigu bulvės yra maiše, o maišas yra vežime, tai ir bulvės yra vežime“. Kai kas nepasimiršta.
Plikai nuskusta balta galva būtų kaip kelienis, kas nėra jokia puošmena, nors tokiu pasikirpimu daug kas puošiasi, bet iš tikrųjų – bjauroja save. Ar ne? Kojos kelienis nebent tik moteriškas gali būti, ir yra, patrauklus, o ne galva tokia kaip mano, kuri ir neapskusta gąsdina paneles. Atsikėlęs iš patogaus kirpyklos fotelio, ir pažiūrėjęs į veidrodį, vos ant grindų nenupuoliau. Pašiurpau pamatęs savo galvą pliką kaip mėnulis, (ir kaip niekad), šviečiančią tokiu blizgėjimu, kokiu neblizgėjo nei karto per keturiasdešimt metų. Tokia plika galva tik kokiam nors recidyvistui tetinka, ar sportininkui. O aš – jau šešiasdešimties metų senelis. Tai argi gali tokiam senam tikti galva, kuri kaip „salagos“, ar piemengalio nerūpestingo! Ne tuščiai net ir kirpėja nusigando.
 
Kaip jau matėsi, čia yra nesuprantamų dalykų, ir jų bus ne keletas, kaip ir toksai: kur aš einu ar būnu, ten atsiranda ir neatsitiktinių žmonių, nes KGB nusikaltėliai bangomis seka mano judėjimą, todėl jų žmonės mane aptinka pačiose netikėčiausiose vietose – net tokiose kaip tualetas. Ir jau iš anksto būna ten, kur aš ateinu. Tualetą taip pat užima, prieš man į jį ateinant. Kartais, kur neretai užeinu, visos šešios kabinos iškart sutartinai būna užimtos. Jei galėtų, gal ir mano bute tualetą užimtų – toks KGB veikimas prieš mane vyksta. Ir toks. Užima mano mėgstamą kavinės staliuką. Bet, kažkodėl, dažniausia man jį užimtą laiko tik tol, kol ateinu. Vos man atėjus, sėdintysis pašoka iš mano pamėgtos, ar suplanuotos, vietos, į kurią atsisėsiu, ir nueina šią „paslaugą“ atlikęs. Vos ne kiekvieną kartą randu vietą pašildytą. Panelių užpakaliukai tikrai karšti: kur jos sėdėjo, ten kėdė ilgai neataušta, ir randu ją karštą kaip „pečių“. Tik patys pastarieji „paslaugų“ atvejai nesunervina. Visi kiti „patarnavimai“ – tai manęs baudimas, ir žmonių apgaudinėjimas.
 
Gal ir yra merginų, kurioms skustagalviai patinka, be abejo yra, bet man jie bjaurūs, kaip ir aš sau. Žinoma, negali būti čia kas nors svarbaus, kas man gražu, kas ne. Kad būčiau žvaigždė, tai nė kalbėti apie nieką negalėčiau, nes tuoj pradėtų cituoti. O dabar, štai: aš tik KGB auka. Paprasčiausias, niekuo nepasižymintis ir nepasižymėjęs. Tai kas, kad „Lietuvos aide“ parašiau, jog KGB veikla Lietuvoje uždraudžiama, kai ją uždraudė. Kas mano nuopelnai (jei tokių buvo), tas visiems seniai užmiršta. Neužmiršta tik bausmė, kuria KGB mane nubaudė neatmenamai seniai, bet ją vykdyti jie nepamiršta iki šiol: seka mintis, bangomis kankina. Neprisimena jie tik to, kad mane jau reikia amnestuoti. Taigi primenu. Civilizuoti žmonės šitokia daugybe metų nebaudžia!
 
Netikėtas intarpas. Šitatai rašyti iš kavinės persikėliau į Kudirkos aikštę. Atsisėdau ant suoliuko šalia panelės raudonom kelnėm ir trumpa striukyte, nes tik čia, geru oru, buvo láisva. Ji per mažas ausines klausėsi muzikos, kuri net man girdėjosi. Staiga jai suskambo telefonas. Išsitraukusi iš ausų kamštukus, atsiliepė ji labai žaismingai ir netikėtai, ir negirdėtai: „Neklausau!“, – pasakė, spustelėjusi žalią atsiliepimo mygtuką savo telefone, kuris, beje, buvo toks pat senoviškas kaip ir mano (neturtinga, pamaniau.). Toks buvo pirmas jos žodis, atsiliepimas. Na ir išradinga, net šyptelėjau. Žavėdamasis jos ir veidu, jau subrendusiu, bet dar neištekėjusios veidu. Ir pradėjo flirtuoti su drauge.
Nieko daugiau įdomaus nebuvo, tik tas „Neklausau!“, pasakytas atsiliepiant. Dar pasakė kiek cigarečių per dieną sutraukė ir, lengvai nuo suolo pašokusi, nužingsniavo kraipydama užpakaliuką, manęs nei pasveikinusi, nei atsisveikinusi.
Ir aš šitaip atsiliepinėsiu. Nemirtinga liaudies kūryba. Juk kai paskambina, reikia sakyti „Alio!“, arba „Klausau!“, o ji: „Neklausau!“. Tai toks gyvenimas Vilniaus mieste, kuriems tas gyvenimas nerūpestingas, o man negalimas.
 
Leisk dar pasisakyti apie tą verksmingą nuotykį su gryna mano galva. Pamatęs save veidrodyje nustėrau: balvonas svietui juokinti pasidariau, už devynis litus plikai nusikirpdamas. Beje, visi kirpimai kainuoja po devynis litus, net jei tik vieną plaukelį patrumpintų. Kirpimai brangsta, kaip ir daug kas. Ne taip seniai – vis dėlto seniai, gal 2001 metais – savo mikrorajone mokėjau po puspenkto lito už nusikirpimą, o dabar... Kava, 250 gramų, dabar kainuoja dvigubai daugiau, negu ji kainavo 1993 metais: penkis litus.
Įdomiau būtų pasiaiškinti žodį „balvonas“, jei didįjį dvidešimties tomų tezaurą po ranka turėčiau, kurį būgininkai rašė net šimtą metų. „Balvonu“ kartą ir mane kažkoks puskėgėbistis autobuse pavadino, o ką konkrečiau šis žodis reiškia, nežinau (nors tai irgi mažai svarbu ar įdomu, svarbiau, kad KGB egzistuoja: štai seka mano mintis ir kankina nuotoliniu būdu). Žinau, kad negražu balvonu būti, tai daugiau gal neverta ir aiškintis, ši esmė visiems žinoma. Gal dar paaiškins ir per radiją. Pastarąjį balvonu manęs išvadinimo epizodėlį gal kada nors trumpa novelete paversiu, o dabar, kai gyvenimo neturiu, šitaip neatsakingai rašliavoti negalima, ir reikia grįžti prie baisiųjų dalykų, nes jie aktualiausi, ir, galbūt, vedantys mane prie manęs amnestavimo juos atpasakojant. Bet vis dėlto neišeina man iš galvos ta mano plikagalvė, mane patį išgąsdinusi.
Jaunam tai viskas tinka, bet ne tokiam, kuriam jau trečios kojos greit reiks. Per visą savo suaugusį gyvenimą plikai nebuvau nusikirpęs nė karto. Tik sovietų kariuomenėje grynai apšmauškino, nešvarioje, pritvinkusioje pirtyje; ir labai negailestingai. Lyg aviną, kuriam įkerpa, o ne kaip žmogų. Kirpo atšipusia rankine mašinėle, kuri neėmė ir net ašaras varė plaukus raudama. Bet reikėjo tylomis ištylėti, rankų iš skausmo nekilnoti. Iškentėti kaip tikram vyrui, nes buvau jau devyniolikos metų (taigi jau nebe pirmi metai vyras). Eilėje kirptis vienas už kito mindžikavo ir kiti šitaip žeminamieji būsimi kareiviai, tad negi prieš kitus verksi ir skųsies kad plaukus rauna. Tas nukirpimas buvo pirmasis krikštas dviejų metų rekrūtuose, kuris buvo ir paskutinis, nes po to grynai (arba „plikai“, sakykite, kaip norite) jau nekirpdavo, leisdavo plaukus nešioti potrumpius, kokiems ir šukų reikėjo. O štai KGB srutos, nuotoliniais kankinimais kankindami, (geriau, „nusikaltėliai“; čia ir visur kitur mano tekstuose), privertė tai padaryti mane seną. Jie konkrečiai nereikalavo nusikirpti, bet kentėti kankinimus buvo taip sunku, kad, pamaniau, gal laimėsiu tuo nusikirpimu nekankinimus, gal atsižvelgs į tokį kraštutinį išeities ieškojimą ir kankinančią būseną išjungs, arba bent palengvins ją. Kažkaip kartu ir desperatiškai pasielgiau nueidamas į kirpyklą, stichiškai, negi kažkiek nesąmoningai, ir netgi nemotyvuotai. Kita priežastis, dėl kurios plikai nusikirpau, ta, kad daug „šumakerių“, mane vaizduojančių, mieste matau. Jie vaizduoja mane aktyvų, kažką veikiantį, kažkur einantį, o šiaip aš esu visur tylintis, niekur nesikišantis ir niekur neinantis (seniau). Taigi ar kas norėtų, kad jis būtų visur vaizduojamas, „matomas“, apkalbamas, vertinamas, kai iš tikrųjų jis namuose sėdi kaip pelė po šluota, o ne mieste velnias žino ką išdarinėja? Mieste net ir labai panašių į mane pamatydavau, su tokiais pačiais snukiais (dovanokit!) kaip mano, ir netgi ir apsirengimu tokiu pačiu kaip màno. Jeigu aš raudoną striukę dėviu, tokia rengiasi ir jie, jei apsivelku dangaspalvę, ir jie tokią gauna, ir vaikšto tokia apsirengę, pamėgdžiodami mane kaip beždžionės, nežinia kokius tikslus turėdami. Taigi, mąsčiau, jei aš būsiu plikas kaip tilvikas, tai ir „šumakerių“ bus sunkiau prigaminti. Turės toksai plaukus kirptis plikai. Tai dar ir todėl grynai kirpausi. Ir jau net du kartus vis taip pačiai grynai: kai plaukai jau buvo paaugę tiek, kad kūtvela pasidariau. Tiksliau sakant, jau šukuotis atsirado reikalas, nes man dar tarnybą Institute turinčiam, tai yra padorumo reikalas. Kaip toliau su savo ataugančiais plaukais elgsiuos, kol kas nežinau, laikas parodys, nes jie tikrai ataugs, (todėl būtinai teks „laikui“ parodyti). Plaukai niekad nesiliauja augę, ir bus galvosūkis ką su jais toliau daryti. Apmąstysiu, kai „ševeliūra“ ataugs. Nes esu toks nesusipratėlis, savo minčių nevaldantis, kad jokių apmąstymų nevertą „problemėlę“, mažiausią smulkmeną, apgalvoju keturiasdešimt kartų, jeigu sakyčiau nepaskaičiavęs. Sakoma, kad ir mirusiam barzda kurį laiką dar auga. Tik, Viešpatie, apramink mano dvasią ir KGB lojikus, ir neleisk į kapus man eiti, jeigu einu. Jie dar ir žodžius bangų sriautu į mane laido, ne tik kankinimais kankina. Apramink, Dievuliau, jų rankas ir galvas, kad jie negalėtų jokių rankenėlių sukioti, kuriomis kankinančią būseną įjungia. Tokių rankos šlykščios baisios, kad geriau būtų, jeigu jų išvis neturėtų šitokiam nusikaltimui. Tokios siaubingos, kad ir pamatyti jų nenorėčiau, nes sapnuosis riesti nagai su juodom panagėm. Gal neapkarpyti. Pirštai riestanagiai. Kurių vis dėlto nenukapočiau, bet įsivaizduojamas pasibaisėjimas jais toks. Pasibaisėjimas, kaip žudiko kirviu. Iškeikčiau juos kaip Donelaitis savo priešininkus byloje dėl pievų iškeikė, bet nemoku. Nesvarbu, kad jie, turbūt, baltakalnieriai, kai kurie, be abejo, ir „pagarbūs“, šlykštūs apsimetėliai, išverstaskūriai. Sako viena, o galvoja visai ką kita. Spekuliuoja, kažką mulkina. Argi neatspėju? Suvaryk, Dieve, jų (gaujelės) vadeivas į kalėjimą, o man leisk parašyti nors šitą raštą be kančios ir persekiojimo. Įžiebk viltį ir gyvenimui, kurį jau laikau žlugusiu ir pasibaigusiu.
 
Šį aprašymą man pradėjus (2013 metų gruodžio 13 dienos paryčiais), gaujelė kankinimą bangomis pasunkino. Bet rašau ir rašysiu vis tiek. Netgi ir mieste, ne tik mažajame savo kambarėlyje kaip dabar, (kuriame tik keturios kėdutės visos paprastutės, mano paties sukaltos ir paties išobliuotos). Jie seka mano mintis, ir kiekvieną žodį, kurį užrašau, išgirsta. Išgirsta dar nespėjus jo ir užrašyti, nes žodis pirma užrašymo nuskamba mintyse, kurį laiką galvoje „kristalizuojasi“, ir tik subrandintą jį užrašau. O kartais lieju neapgalvotai. Kompiuteriu arba plunksna, kurių pirmąjį turiu krepšyje nešiojamą, o plunksnakotis rašalinis, išbraižantis raides plačiu liejimu, kas man – toks negailestingas rašalo eikvojimas – labai patinka, nors esu nenormaliai taupus. Popieriaus turiu laikraštinio, tad ir jo galiu netaupyti, ir vienam eilėraščiui jo sugadinu maždaug vienuolika lapų su trupučiu. Bet užtat išgryninu šekspyrišką sonetą, kurį galima iškart dėti knygon ir neši į Misionierių spaustuvę be vyskupystės aprobavimo Imprimatur, kurio neduodavo cenzorius Antanui Strazdui. Bet kodėl aš neužduodu sau klausimo, kam galėtų būti įdomu koks aš, ar ką veikiu? Juk jei kas nors iš mano gyvenimo būtų įdomaus, tai tik kėgėbistinis veikimas prieš mane (sakykime, „mano atžvilgiu“) vykstantis dešimtmečius. Nes KGB tema – įdomybė neblėstanti, viešumoje tabu esanti. Tokia opi, kad apie ją kalbama, jei kalbama, kaip apie nesančią, neegzistuojančią. (Užtenka!, kol, mano laimei, bangų sriautu gaujelė man dar netrinktelėjo. Bet jie atsiims, o Viešpatie, vėliau, kai kompiuterį išjungsiu, arba kai atsigulsiu – šitaip būna. Tačiau burtai mesti, ir sustoju, tik kai sustojau, ir kas jau parašyta, neištrinsiu.). Štai ir įjungė kankinimo pasunkinimą. Tepridursiu, kad net būsimus mano teksto žodžius jie nuspėja, ne tik tai, ką, pavyzdžiui, rytoj veiksiu, kur eisiu. Įsitikinu tuo, ką čia pasakiau.
Sunkesnius kankinimus užrašysiu dėdamas prie jų asteriksą *.
 
Buvo tai (ką galiausiai jau nuosekliau pradedu pasakoti) net 1993 metais. Labai seniai, nes nuo to laiko praėjo net dvidešimt metų. Graudžiausia, kad buvo Lietuvoje jau laisvoje, kurioje KGB veikimas panaikintas ir uždraustas. O visą laiką maniau ir tikėjausi, kad laisvoje Lietuvoje jie jau neveiks, to laukiau ne kasmet, o kasdien. Nuo pat nepriklausomybės paskelbimo valandos. Deja, nesulaukiau nė prošvaistės, ne tik pabaigos, ir nei požymių pabaigos. Arba tik tiek: trumpučio aprimimo, kai KGB veikimo nejutau, rodos, nė kiek. Tai maždaug ir buvo tuo nuostabiuoju laiku, kai nepriklausomybę paskelbė, ir KGB veikimą oficialiai uždraudė. Deja, jie ir dabar tebesmirda, dar labiau: štai kankina mane nuotoliniu būdu kankinančiomis būsenomis, kurias labai sunku kentėti. Ne kitaip tiesa, o kaip pasakiau: kankina bangomis per didžiulį atstumą, bet kur Lietuvoje man bebūnant. Kad tuo netikite, tai gal dar sulauksite laikų, kai šitai išeis į žiniasklaidą, į viešumą. Kankino ir siaubingai sunkiomis kankinančiomis būsenomis, be to, jomis kankino ne trumpai, o ilgalaikiais kankinimais. Štai tebeseka mano mintis, mano judėjimą, ar tai KGB bausmė ne baisi, argi tik nedaug tuo man nusikalsta? Neatsitiktiniai žmonės visur ties manimi vaikštinėja sukiojasi, būna troleibusuose bei autobusuose, kuriais važiuoju, nes iš tų, kurie mano galvą bangomis seka, važiuojantieji (ir einantieji) gauna žinias kur aš esu ir būsiu. Dabar, kai gerokai išplatinau savo tekstą „Kas čia parašyta yra tiesa“, jau mažiau sutinku žmonių, kurie informaciją iš gaujelės gauna apie tai, kur aš esu, einu ar eisiu ir ką galvoju.
 
* Gruodžio keturioliktoji (2013 m.). Naktis. Nemiegu ir kamuojuosi. Siaubingiausia yra tai, ką vėl turiu pasakyti – gaujelė kankina visokiais kankinimais nuotoliniu būdu: kankinančiomis būsenomis, dirbtiniu nosies užgulimu, kuris yra klaikus, dirbtiniu slogavimu, dirbtiniu čiaudėjimu, kojų skausmu, kvėpavimo apsunkinimu, galvos skausmu, ir ne vien tuo viskuo, nors, mano laimei, ne iškart viskuo suminėtuoju, o patuntu: vienas kankinimas eina po kito. Visgi sumelavau – dažniau kankina keliais kankinimais iškart, negu vien tik kuriuo vienu. Pavyzdžiui, vos ne nuolatos būna pridėtas spengimas galvoje, silpnesnis arba garsesnis. O kiek siaubinga yra tai, kad mintis seka, lengva įsivaizduoti bet kam pačiam. Susimąstykite, kad štai jūsų mintys sekamos!, visos jos girdimos (politinių) nusikaltėlių bunkeryje, ir praeis noras gyventi. Argi labai to kas nors norėtų? Niekas. Tokio norinčiojo niekur neatsirastų. Nebent tik trumpam gerai apmokamam eksperimentui – koks nors jaunas pramuštgalvis ar nieko nepaisantis degradantas girtuoklis sutiktų būti šitaip pasekamas. Kuriam nusispjauti ir į viską, ir į tai, o tik gauti pinigų degtinei. Tai tokio savanorio KGB organai tegul ir pasiieško, nusisamdo, o aš niekad nesusitaikysiu su mano minčių sekimu. Tai kas, kad per daugelį metų lioviausi į tą skausmingą sekimą dėmesį kreipti. Tik kas iš to manojo nesusitaikymo: taikykis nesusitaikyk, priešinkis jiems ar maldauk – vis tiek sekimo ir kankinimo aparatūros neišjungia. Nė naktimis. Ir, va, jau man nė pasenusiam. Seka kasdien ir kasmet, neišjungia aparatūros tikrai jau ne mažiau kaip dvidešimt metų! (Kaip toje dainoje pasakyta, kurią per radiją girdėjau: nuo rudens lig rudens laiko ratą ridens, jei ne mes, tai kiti.). Beprecedentizmas! O konkrečiau – tai stalinistinis recidyvizmas.
Čia minėjau, kas siaubingiausia. Bet panašų siaubą aš kenčiu ne vien dabar 2013 metais, o vėliausiai nuo 1993 metų. Tai turi nulemti manęs amnestavimą!!! Nepaliausiu tai kartojęs, nes į tokį ilgalaikį terminą negalima neatsižvelgti! Nebūtina dėl šio termino nė į sovietinio laikotarpio prisiminimus leistis, (nes jau ir tada, sovietmečiu, sekimą kentėjau; net ir tyčiojimąsi pagal principą „Apie tave ir tau“).
 
Tasai sekimo ir nuotolinių poveikių siaubas buvo toks, kad net išsitraukiau sau dantį! 1993 metais. Išsipjoviau. Va tas atsitikimas, negirdėta naujiena, kurią užsimojau papasakoti! Va, ką šiuomi dokumentu noriu pasakyti labiausiai. Vėlgi. Ar galite įsivaizduoti, koks tai galėjo būti siaubas, kad net šitaip, neįsivaizduojamai baisiai, pasielgiau? Tik nesakykite, kad pasielgiau kvailai, nes proto praradęs nebuvau nė kiek, iš tolesnio teksto tai pasimatys, ir jau nemažai matėsi, nes ką pasakoju, yra tiesa, o ne melas. Jei tai būtų melas, tai šiam raštui būtų finalas – tokio pavojingo nerašyčiau, jis labai pavojingas. Nes nusikaltimą atskleidžiu pavojingų nusikaltėlių: KGB gaujelės, turinčios negirdėto pavojingumo aparatūrą, veikiančią nuotoliniu būdu, su kuria mane gali net ir nužudyti. Rašyčiau beletristiką, ko labiausiai ir noriu, bet, kaip sakiau, toliau aš jau nebegaliu nuo kankinimų ir sekimo nesivaduoti. Manau, kad tokie rašymai, viešinimas, nusikaltimo ir nusikaltėlių apnuoginimas, mane išvaduos. Gal jie amnestuos mane patys. Nes teisėsauga, kiek besikreipiu, neišvaduoja.
Taigi negirdėta, neįsivaizduojama naujiena, kurią net pabraukiau. O kad galėtumėte įsivaizduoti tikrai ją buvus, pasakysiu keletą kartų ir išsamiau, plačiau, ir pamatysite, kad įsivaizduoti lengviau, negu visu tuo patikėti: manęs sekimas, psichologinis persekiojimas (tiksliau: baudimas) buvo toks intensyvus ir neatlaikomas, kad išsitraukiau sau dantį – įprotezuotą, auksu įprotezuotą tarp dviejų sveikų dantų, apvilktą baltu, dantų spalvos apvalkalu! Nes maniau, kad tas dantis rodo kur aš esu, maniau, kad jame įtaisytas judėjimo sekimui jautrus daviklis (gal teisingiau būtų sakyti ne daviklis, o „jutiklis“). Tai šitaip sunku man buvo pergyventi persekiojimą, jeigu jis privertė pasikėsinti net į savo dantis. Buvo siaubingai sunku ir baisu būti šitaip intensyviai ir paslaptingai sekamam. Siaubingai sunku. (Tačiau kaip bus siaubinga, kai kankinančiomis būsenomis pradės kankinti 1996 metais!, tada dar nežinojau, jomis tada dar nekankino.). Auksinį, amalgama apvilktą, dantį išsitraukiau todėl, kad KGB mane sekti pradėjo nežmoniškai intensyviai, žmonės mirgėte mirgėjo mano kelyje ir aplink mane. Šitoks sekimo nematytas intensyvumas prasidėjo 1993 metais, ir tolydžio didėjo. O kaip jis suorganizuojamas – nebuvo aišku. Kokiu būdu seka ir suseka, atspėti negalėjau niekaip. Tingiu skaičiuoti, kiek metų nežinojau kaip seka, bet daug. Tam reikia ilgų įsigilinimų į prisiminimus, į praeitį, o dabar tam neturiu laiko, ne tai kad tingiu. Geriau paskubėti užrašyti ką įdomesnio prisimenu, negu prisiminimuose skendėti dėl nežymaus faktelio patikslinimo, užsimerkusiam ir sunkiai dūsaujančiam, kuo ir taip per dažnai save užimu.
 
Tais 1993 intensyviojo užpuolimo metais priėjau įsitikinimą, kad „sekimas“ yra mano dantyje – dirbtiniame, maždaug 1986 metais įstatytame. Jame yra įdėtas „kažkoks velnias“, lyg miniatiūrinis siūstuvėlis, kažkoks detektorius. Tokį baisų įsitikinimą priėjau viską aplinkui stebėdamas ir nieko nepamatydamas kas seka, o sekimas vyko. Jie, KGB, ir ne KGB žmonės, lipo man ant galvos visose gatvėse ir gatvelėse, visuose troleibusuose ir autobusuose, šiuose net ir užmiestiniuose. Tie žmonės gaudavo tikslias žinias kur aš važiuoju ar einu iš vieno KGB centro: iš tų, kurie mane labai tobulai sekė, o aš niekaip negalėjau atspėti kaip. Kaip jie mane aptinka, kaip mano judėjimą sužino net būsimą?, kas rytas ir kas vakaras laužiau sau galvą. Laužiau sunkiai kaip su akmenskalde, ir nieko negalėjau susigaudyti. Mąstydavau per kiekvieną laisvesnę valandėlę apie tai, bet nieko suprantamo neišmąstydavau, nerasdavau atsakymo į šį gyvybinį klausimą. (Kurie mintis sekė, „matė“ mano šiuos sopulingus spėliojimus, ir, turbūt, skaniai juokėsi iki soties. O gal dantimis griežė iš piktumo man, nežinau. Neverta ir spėlioti. Gal kada nors bus pasiskaityti iš jų pačių prisiminimų, bet vargu.). Nei pamatydavau, nei išgirsdavau, netgi nei įtarti neįtardavau, kokiu būdu konkrečiai kėgėbistai apie mano judėjimą sužino, žmones į mane siuntinėdami. Jie ir daug ką kitką iš mano gyvensenos sužino, tai atkartoja viešojoje erdvėje. Detales jau pamiršau, bet „pagrindinė“ liko kartu su įrodymu: dėl neatlaikomo manęs sekimo išsipjoviau sau dantį.
Dažnai įsitikindavau, kad jie mano judėjimo „trajektorijas“ žino ne bet kaip, o net žingsnio tikslumu. Maždaug. Rodydavosi, kad net ir judesius žino. Sekimo tobulumas buvo beribis, tiesiog neįsivaizduojamas. Tobulumu net neįtikimas, jeigu kam būčiau pasakojęs. Bet protas veikė normaliai ir blaiviai (rašinius rašiau, ir laikraštis juos spausdino), ir be abejojimų suvokdavau, kad toksai „maštabiškas“, kultūringiau sakant, tobulai ir totališkai organizuojamas, sekimas vyksta iš tikrųjų. Jokiu būdu tai ne kokia nors šizofrenija. Jokiu būdu. Jokiu. Nė puse procento netekdavo suabejoti. Labai realiai pastebėdavau, kad suseka, žino, viską apie mane, ne tik judėjimą, ir tai labai pražūtingai mane veikė, slėgė, alino dvasią. Net ir fiziškai išvargdavau, belakstydamas aplinkiniais keliais ir takeliais, kad nesutikčiau KGB „kareivijos“ – žmonių, einančių dėl manęs, į mane. Kad negalėjau dėl to normaliai gyventi, nėra reikalo nei sakyti. Bet labiau išvargindavo vis dėlto psichologinė įtampa, o ne fizinis lakstymas, ėjimas aplinkeliais, nes buvau jaunas, jaunatviškai stiprus. Į „Lietuvos aido“ redakciją ir iš jos kelio nedaug, kokiu keliu bevyktum. Kiek gi čia jaunam tų kilometrų nuo Fabijoniškių iki Maironio gatvės! Juolab, kad kiekvienakart autobusu ilgesnįjį šio kelio atstumą nuvažiuodavau.
Labai daug maniau, kad seka vizualiai. Betgi neapsakomai tobulai! Jei šitaip meistriškai suseka, tai kiek tų nematomų kamerų dėl manęs, paprasčiausiojo, pristatyta! – stulbindavo ir labai gąsdindavo mintis, iktol tokia baisi ir slegianti dar niekad nebuvusi. Dėl niekuo nenusikaltusio – šitoks sekimas! Tai kuo gi aš juos taip tūžmingai užrūstinau? Kažkas kažką (nusikaltėliai – KGB organus) apgavo mane apjuodindami!, ir tokią išvadą prieidavau. Logika sakydavo, kad seka ir per langus, tik aš to nepastebiu. Seka, juntu, kasdien ir nuolatos, o aš sekimo mechanizmo nepastebiu jokio. Kad nors vieną kartą būčiau pastebėjęs kokį nors sekimo įrenginį, bet, rodos, nepamačiau nė karto. Tiesa, nelabai ir dairydavausi į kaimyninius namus. Kažkoks donkichotiškas išdidumas, man tik kenkiantis ir nieko negalintis padėti nei nugalėti, mane šitaip valdė. Kažkokia panieka KGB organams, taip žiauriai mane engiantiems, vertė į juos nesidairyti, nežiūrėti ir net nepasižiūrėti. Be abejo, netikslu sakyti „organai“, nes kas jie tokie konkrečiai, niekad negalėjau atspėti, be to, neatsitiktinai sutiktieji atrodydavo labai masiški, be to, tarp jų daug buvo ir valkatų, todėl KGB organai buvo ir yra tik tų žmonių varinėtojai, vaikščiojimų organizatoriai, o masiški vaikščiotojai – jokie organai, retas kuris iš jų yra kėgėbistas. Seka gatvėse, visoje viešojoje erdvėje esantieji kreipia į mane dėmesį, žvelgia ypatingai. Ir bendrauja su manimi ypatingai kone visi, be to, jau labai seniai. Tai kaip gyventi, kai dėl manęs šitaip ypatingai kažkas yra, kažkas darosi! Matau, kad pažįstamieji, ir nepažįstamieji, kažkaip ir kažkuo suklaidinti, smarkiai suklaidinti. Perėję kažkokią „abrabotką“, gavę aiškinimus iš tų, kurie mane paišo velnias žino kuo. Ir labai organizuotai. Deja, tik tiek man ir teaišku. O nežinomybė – rykštė irgi labai skaudi. O kas tokiu ypatingu manęs „paišymu“ užsiima, jeigu ne KGB!? Aišku visiškai, kad jie. Ir iš to aišku, kad aš daugiau absoliučiai niekam neskolingas. Nė rublio. Nei jokios kitokios skolos. Visiškai aišku ir tai, kad sekimas yra tebesitęsiantis nuo sovietų laikų, o ne naujas. Viskuo toks pat, tik daug masiškesnis. Nenutrūkęs, niekuo nepasikeitęs maždaug nuo 1985 metų. Tik beprotiškai intensyvus 1993 metais pasidarė. Į beprotybę, o dar greičiau – į savižudybę galintis nuvesti. Bet nenuvedė. (Nors ir moviausi diržą sau ant kaklo 2008 metais, kai kankino bangomis labai smarkiai. „Tu vaidini“, – tada pasakė į tai mergina iš KGB buveinės, ir nutariau daugiau į save nebesikėsinti.).
Joksai konkretus sekimo prietaisas man į akis niekad nekrisdavo, nepasimatydavo, jokios sekimo aparatūros nepastebėjau, galima sakyti, nė karto, nors visą laiką, net ir naktį, jaučiau, kad tokia yra ir veikia, nutaikyta į mane. Tačiau kaip seka tegalėjau tik įtarinėti, tik spėlioti. Esu aprašęs kaip savo bute ieškojau klausymosi „blakių“, bet, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo beviltiškai naivu. Nes KGB mane sekė ir tebeseka ne kokiomis nors „blakėmis“ ar pan., o per mano paties akis ir ausis, seka mano galvos funkcionavimą, mano mintis! Va, kaip aš buvau sekamas, ir labai ilgai to nežinojau. Dabar dar ir „loja“ – svaido į mane žodžius iš savo buveinės. O kas baisiausia – kankina kankinančiomis būsenomis. Kaip ir šią valandą 2014 metų pradžioje šias eilutes berašant. Šioje pastraipoje buvo labai svarbi naujiena. Bet neišeikim iš laikotarpio, buvusio prieš dvidešimt metų.
 
Laikraščio redakcijoje, reporterių kambaryje, kuriame dirbau, vienądien kampe ant stalo atsirado juodas ir senas, kone stalinistinis telefonas, kuris iškart sukėlė man nerimą ir įtarimą, nes kambaryje telefonas jau buvo – geras, šiuolaikiškas, kuriame ir kasetę galėdavai įsidėti pokalbiui įrašyti, ir joks papildomas nebuvo reikalingas. Bet va čia turiu būtinai stabtelėti ir pasakyti: viskas, kas vyko „Lietuvos aido“ redakcijoje, čia bus literatūrinis prasimanymas. Darbas redakcijoje man buvo aukščiausias gyvenimo pasiekimas ir nieko blogo apie tai pasakyti neturėsiu. Šitai paaiškinęs einu toliau prie minėto telefono.
Tai kam tas juodasis atsirado?, atgyvenęs, primityvus, senoviškos formos, kokių matydavau tik kolchozo kontoroje vaikystės laikais. Vaikystėje buvusi nepasiekiama įdomybė, dabar ta juoda telefono spalva ir forma rodėsi grėsminga ir... čia nereikalinga. Asocijavosi su represijomis, su enkavėdizmu, jau užmirštu, ir su kėgėbizmu, dar esančiu. Bet tai tik asociacijos, o realios grėsmės tas telefonas neturėjo. Nebijojau, kad manęs per telefoną klausysis. Klausosi, kaip pastebėdavau, jau nuo senų laikų, tai ir pripratau. Žinoma, tik iš dalies, nes visiškai prie to priprasti neįmanoma (tolimesnis gyvenimas ir tai parodė). Be to, ko man bijoti, kai neleistinu niekuo neužsiimu, jokio šešėliškumo nei santykiuose su žmonėmis, nei gyvensenoje neturiu, tai ko jaudintis dėl audiosekimo. Tas tik bjauru ir slegia, kad vis dėlto būtent man skirtas ir tas juodas telefonas, kad mane, eilėraščiais nusikaltusį, šitaip seka. Ir ne teisėsauga, o KGB. Senojo, buvusio režimo saugumas, niekaip neišnykstantis iš laisvos Lietuvos padangės. Štai jau trys metai kai jie uždrausti, ir vis tiek veikia. Nors jų rūmai ir filialai uždaryti, bet ryšys tarp jų, tų buvusiųjų, matau (jaučiasi), tebėra išlikęs, ir netgi prasiplėtęs. Nes, pavyzdžiui, žmonių, į mane visur einančių, nepritrūksta niekad – nė vėlų vakarą, nė ankstų rytą. Net jeigu ir pirmuosius gaidžius pralenkęs atsikeliu ir išeinu miesto erdvėn, net ir tokiu ankstumu jie suveikia – jau laukia kur nors visiškai matomoje vietoje. Taikydavosi išeiti iš namų dar tik švintant, o manęs jau laukdavo. Kaip tai baisu! Net ir niekšiška iš jų pusės.
Štai sustosiu prie to (vieno iš siaubingesnių) gerai įsiminusio epizodėlio. Vasaros metą, kai švinta vos ne pusiaunaktyje, aš turėjau reikalą išeiti į miestą – važiavau į tolimą komandiruotę. Išėjau iš namų į erdvią tylą, visi dar miega ir niekas nevaikšto, bet, vos aikštę priėjęs, matau, stovi jos viduryje žmogus, į manę ateinantį atsigręžęs. Iš jo galvos „posūkio“ matosi, kad žvilgsnį yra nukreipęs link manęs. Tiesiog ryte ryja jo dėmesingas žvelgimas mane, aišku kad jis dėl manęs taip anksti čia atsistojęs, laukia manęs. O kai jį praeisiu, pasišalins iš aikštės namo toliau miegoti. Taip ir buvo. Tik svarbiu reikalu keliamasi šitaip anksti, o to reikalo tai nebuvo jokio. Tik reikalas psichologiškai mane padilginti, pakenkti. Tą „reikalą“ atlikęs galėjo vėl gultis, iki normalaus ryto dar buvo toli. Tas jo „reikalas“ buvo labai trumpas – palaukti, kol pro jį praeisiu. Kai nutolau, atsigręžiau, žiūriu, jis jau pėdina iš aikštės, ją „prismardinęs“ (atsiprašau!). Tiksliau sakant, man psichologiškai pakenkęs.
O varge! Manęs laukia jau ir tokiu laiku, kai visi dar miega! Tai kokio piktumo turi būti tasai, kuris dėl manęs išėjo tokioje ankstumoje! Išeina taip pat ir gamtos šėlsme! Kokio piktumo tas šitų žmonių stumdytojas, kuris varinėja juos manęs link! Kaip dėl kokio nors kraštutiniško politinio nusikaltėlio stengiasi ir vargsta, o iš tikrųjų – dėl niekuo nenusikaltusio, dėl paprasčiausio eilinio reporterio, kokių tokių, ir nepalyginamai žymesnių, pilnas Vilnius! Dėl kelių papiktinusių mano eilėraštukų, dėl kurių tik neteisūs užpykti galėjo, šitaip pyksta. Tokių eiliakalių kaip aš yra daug gabesnių. Tačiau aš prieš plauką truktelėjau keliais eilėraštukais. Tai ir todėl rūpiu KGB vadeivoms tik aš vienas. Rūpiu labiausiai iš visų, kuriuos jaučiu esant sekamus, persekiojamus. Nors, po teisybei, daugiau nei vieno persekiojamojo nejaučiu esant. Daugiau tokių persekiojamųjų netgi iki šiolei nei sutikau, nei pajutau esant. Viešpatie, kaip tai liūdna! Netgi baisu. Pasmerkė mane vieną, nusidėjusį opinijai daug mažiau, negu didžioji daugybė besipriešinusiųjų.
Išgirstu sakant, kad Vilniuje yra dar ir antras panašiai persekiojamasis, dėl kurio žmonės po miestą vaikštinėja ir slampinėja. Bet tai netiesa. Tas antras, tai KGB statytinis. Aš jį retkarčiais sutinku ir jau akies mirksniu suprantu, kad jis „lžedmitrijus“. Galėčiau netgi patikslinti – tokių kaip aš yra ne tik dar ir antras, bet daug daugiau prigaminta. Jie tik gatvėse žmonių akivaizdoje gali pavaizduoti, kad KGB juos seka ir persekioja, bet medijoje, žiniasklaidoje, jų persekiojimo, tyčiojimosi iš jų, nėra nė kvapo. Viskas tik apie mane. Kas mãno, kad tai pasigyrimas, tegul mãno, bet man šis faktas tik liūdnas ir skausmingas, kas, deja, irgi yra tiesa, įrodymų nereikalinga, skirtingai negu reikalinga įrodymų tiesa rašinyje „Kas čia parašyta yra tiesa“ apie manęs kankinimus, kurią surašiau teisėsaugai net dvidešimtyje puslapių. Ji reikalinga įrodymų ir jų tekste yra, bet teisėsauga šio nusikaltimo (mano minčių sekimo, ir kankinimų) nutraukti nesiima. KGB žmonės (kaip jie patys save vadina, nežinau!) patvirtintų, jeigu tvirtintų, ir minėtą tiesą. Kurie mano mintis seka, kankindami mane nuotoliniais kankinimais, tikslesnio, negu šis, jų vadinimo nesulauks: jie tikrai KGB, dabartiniai KGB. Aparatūra, su kuria jie mane seka ir kankina, yra labiau negu nusikalstama. Už jos turėjimą turi būti baudžiama daug labiau, negu už neteisėtą šaunamojo ginklo turėjimą. Paliudykite, kas tai žinote. Patvirtinkite tai, ką esu parašęs. Nes be to patikėti tokiu totališku menko žmogelio sekimu ir kankinimu, sunkoka. Kur ten sunkoka. Išvis apsijuokimas tai aprašant, prisimenant, atpasakojant ir liudijant kompiuterio mygtukais, kuriais gaminu ir šį tekstą. Žodžiais apie šią, tokią nestandartinę, savo nelaimę, visai mažai kam pašneku, nes pritrūksta drąsos. Stabdo vidinis pasipriešinimas, stabdo ir supratimas, jog patars kreiptis arba eiti pas daktarą, kaip dažniausiai ir būna. Taip pataria net ir tie, kurie patiki ką sakau. Arba, geresniu atveju, – pataria kreiptis į teisėsaugininkus. Kuris gelbėjimosi atvejis geresnis, ne mano galvai suprasti. Panašu, kad į kapus šios žinios nueis, o ne daktarui, ar teisėsaugai, turbūt, manote jūs, nepažįstamasis? Ir vargu ar kas nors parašys, kaip KGB žmonės laisvoje Lietuvoje veikė, o kad mane sekė ir ėdė, to gal niekas ir neuždokumentuos. Tad tik aš pats lieku (ir esu) manęs persekiojimų stenografistas ir liudytojas. Kad vadinu juos KGB ir kėgėbistais patikslinti, papildyti, būtų galima tik tuo, kad jie yra daugiausiai lietuviškieji KGB ir kėgėbistai. Nors jų vadeivos, ir ypač aparatūra (kuria naudodamiesi kankina mane ir seka mintis), manau, yra iš Rusijos. Tačiau šitaip pavojingai jau tikrai gana man šnekėti. Vesk mane, Viešpatie, į pasakojimą apie danties išsitraukimą, kuriam šis dokumentas skirtas. Betgi, antra vertus, reikia duoti kontekstą, pasakyti priežastis, dėl kurių sau aš net dantį išsiroviau (išsipjoviau!).
 
Klaiku pasidarydavo nuo šitokių pastangų dėl manęs. Pavyzdžiui, pamačius specialiai manęs laukiantį žmogų. Ar per lietų eičiau, ar per vėją, ar sningant – vis tiek kur nors laukia. Jei ne vienur, tai kitur, bet būtinai mano kelyje, nors niekam iš anksto nei neprasitariau kur eisiu. Ir kai ne kasdieniniu keliu einu, ir kai ne tuo pačiu laiku kaip vakar, vis tiek randu laukiančius žmones. Visoje laiko ir teritorijos įvairovėje, kad ir kaip ją bekaitaliočiau.
Bet, kaip sakė Ieva Simonaitytė – buvo taip. Ir štai nenutyliu. Ką ji matė, išspausdinta, o tokių atpasakojimų kaip šis, neprireiks nei vienai leidyklai. Artimiausiomis „petilietkomis“. KGB veikimas nė kiek nepanašu kad baigsis. Tas man matosi ir gatve einančiam. Jei išvis kada nors prireiks šių mano raštų. Tačiau viltis numirs tikrai tik paskutinė, o ne dabartinė, kuri dar ne paskutinė. Vis tiek rašysiu, manydamas, kad neprapuls kas juoda ant balto – ką parašau, tą ir išprintuoju mažiausiai vieno egzemplioriaus tiražu. Be to, lieka atmintukuose, kurie parduotuvėje vadinami „USB raktas“, tai „Atmintinė“, tai dar kažkaip. Naujus daiktus pavadinti nėra labai lengva. Bet štai, nuotaikingai prisimenu, kaip išradingai vadinosi mano Zaporožiečio vienas pailgasis greičių dėžės krumpliaratis 1982 metais: „galokšnis“. Vietoj įsigalėjusio „chvostavik“. Maloniai nudžiugau kažkada autodetalių parduotuvėje pamatęs šį negirdėtą naują terminą, po tuo krumpliaračiu (beje, deficitiniu) užrašytą. Bet rašau apie savo rūsčią golgotą, todėl gana atsipalaidavimų. Kas gi daugiau aprašytų tokį politinių nusikaltėlių veikimą, jeigu ne vienintelis tai iškentėjęs, ir dar tebekenčiantis. Kenčiantis kankinimą neprecedentinį, nežinomą gal nei oficialiajam Saugumui Vytenio gatvėje Vilniuje. (O kur, ir kaip, reziduoja KGB saugumas, jokio supratimo neturiu, tik jaučiu, kad jie yrà; nes štai mano mintis seka, bangomis kankina.).
Kitiems gal ir gėda būtų parašyti, kad laisvoje Lietuvoje kėgėbistiniu, šešėliniu, veikimu buvo užsiimama. Ir, kaip aš matau, nežinia kada tai pasibaigs. Šių nusikaltėlių – KGB gaujelės – pabaiga, turbūt, dar labai toli, ir tai mane neparastai gąsdina ir liūdina, nes jau ir taip per daug mano gyvenimo niekais nuėjo. Gaujelės „priežiūroje“, naikinančioje mane. Net jei ir nekaltu žaidimu savo veikimą jie vadintų, vis tiek būtų gėdinga tai jiems patiems tai viešinti. (Kaip tik „žaidimu“ manęs naikinimą ir vadina. Ir šitaip.).
 
Dar tas juodas telefonas prieš atminties akis išniro, redakcijoje esantis. Juokingai menkas negyvas „kenkėjas“, bet tarsiu žodžių apie jį ir daugiau. Žiūriu, kad juo niekas net ir nesinaudoja, bet vis dėlto retkarčiais jis suskamba. Tik niekas neskuba jo ragelio pakelti. O kad aš eičiau jį nukelti, tai verčiau spjaučiau ton pusėn. Juk buvo aišku, kad tą telefoną pastatė, kultūringiau sakant, įrengė, dėl manęs. Bet tik tai mane ir nuliūdino – kad įrengė dėl manęs, o kad per jį ką nors iš manęs sušnipinės, nejaudino nė kiek. Nes sušnipinėti nebuvo ko, o, be to, jau seniai iki tol viską iš manęs ir apie mane buvo sušnipinėję. Tarkim pavyzdėlį: jau Lietuvai esant laisvai, kartą mane pasivijo būrelis bobų, beje, pasivijo batų taisykloje, ir sako viena jų, pirštu į mane rodydama: „Etot byl koričnievyj“. Ir apsisukusi išėjo, o kitos liko kur ir aš, taisykloje (kaip ir visur kitur kur beapsiversčiau). Dieve, kaip jos išsigandau. Jau ir taip sekimu, psichologiniu karu, esu pribaigtas, ir štai dar deda, ant kulnų lipa patys pavojingiausi. Juk toji, šitaip sakiusioji, tai ne kas kita, o buvusi etatinė, oficiali KGB darbuotoja. Nesuabejojau tuo. Kaip ir tuo, kad sovietų laikais KGB žinojo, kad esu (jų požiūriu) „koričnievyj“. Ir šitai štai pasakė dabartiniams KGB „veikėjams“, kurie mane gano. (Nors „koričnievyj“ buvo jie patys.). Dėl to atvejo baisiai ir persigandau, ir dar labiau nuliūdau. Toks vertinimas nieko gero man nežadėjo, o tik tolesnį ir piktesnį manęs „prižiūrėjimą“, tebesitęsiantį nuo tarybinės Lietuvos laikų. Būti „koričnievyj“ – tai yra rudu – reiškė būti beveik nusikaltėliu, „fašistu“. O iš tikrųjų šitaip fašistai vadino normalius žmones patriotus. Argi daug čia netiesos?
 
Ką – jei dabar atsiminčiau – gaujelė iš manęs sušnipinėdavo? Na, pavyzdžiui žodį, kuriuo aš atsisveikindavau su savo vaikais, su šeima, išeidamas iš namų, ir kokiu žodžiu grįžęs pasisveikinu. Mat sveikindavausi familiariais savais, ne trafaretiniais žodžiais. Todėl buvo už ko užsikabinti mano gyvensenos atkartojimui viešojoje erdvėje. Sušnipinėdavo viešumai, įterpdavo viešumon kaip tik tai, kas nestandartiška, būdinga labiausiai man, kas nors kiek ypatinga, ne bendruoliška. Iš to ir atpažindavau, kad tai yra apie mane, iš manęs šaipomasi.
 
Į tą juodą kontorinį telefoną redakcijoje, kaip sakoma, numojau ranka, tarsi kaip ir į kolchozus, kurie jau buvo panaikinti, tik viena kita bendrovė gyvavo šiuo nauju, bendrovės, pavadinimu pasivadinusi, šiokių tokių permainų savo įstatuose padariusi, tapusi ne tokia baudžiaunininkiška kaip buvęs kolūkis. Kolūkis buvo labai išnaudotojiškas valstybinis darinys – visi daug dirbdavo ir nieko negaudavo, gausų derlių išveždavo į šalies gilumą, t. y. į Rusiją, plačiau sakant – į plačiąją Tarybų Sąjungą, kuri, tikriau sakant, nebuvo jokia Sąjunga, o buvo Rusija. Bet bendrovėje argi dirbau, tai geriau patylėti, ko gerai nežinau. O kolchoziškas telefonas, kartu su traktoriais ir „samasvalais“ Zilais, dar gan ilgam išliko kolūkiams ir pasibaigus. Bet, bent jau tas telefonėlis, jau buvo tik socialinė butaforija, ne stalinistinė realybė. Žinoma, pageidauti, tai nepageidavau, kad jis mūsų, reporterių, kabinete juoduotų, drumstų demokratijos ramybę, kurios, dėl KGB veikimo, man nėra iki šiolei. Ir štai kartą po vieno interviu interviuieris, pasitenkinęs mano klausimais jam, man pasakė, beveik be užuolankų: vienintelis dalykas, kuriuo galiu padėti, tai nebus to juodo telefono. Šios paramos ne kažin kiek man reikėjo, nes reikėjo daug didesnės – kurios reikia ikšiolei – manęs nesekimo. Tada reikėjo labiausiai nesekimo, dar, be kitko, ir nesityčiojimo per televiziją, o dabar reikia dar ir nekankinimų bangomis, nekankinimų kankinančiomis būsenomis, o televizija mane rodyti (rodyti į mane panašiuosius) jau seniai liovėsi. Bet ačiū ir už tai, už telefono anuliavimą, nes tada nepadėkojau. Nedėkojau, nes ta jo paramėlė, trumpu sakinėliu pažadėta, atrodė konfidenciali, man teikiama tik labai paslapčiomis ir plėsti kalbą apie ją nepradėjau, netgi ir sureagavau taip tyliai ir neišsiduodančiai, lyg išvis būčiau to pažado neišgirdęs.
Ir iš tikrųjų: vos šį interviu mūsų laikraštis išspausdino, tas nereikalingasis telefonas iš reporterių kambario dingo. Kartu su visais savo šniūrais ir laidais bei rozetėmis, vaizdžiai tariant. Mažai mane tai pradžiugino, bet visgi. Labiau nustebino, negu pradžiugino. Kad taip ir daugiau tokių gerų dalykų mano kasdienybėje atsirastų, tada pagalvojau. Dalykų, mane laisvinančių, netrukdančių nei gyventi, nei dirbti. Sakykim, kad nuolatinį budėjimą prie manęs, sargybinimą, pašalintų. Ir to svajodavau. Nes, pavyzdžiui, kabinete, būdavo, niekuomet nepalieka manęs vieno. Visą laiką šalia būna koks nors žmogus. Ir aiškėdavo, kad būna tyčia, dėl manęs, o ne dėl savo reikalų. Tai irgi nemažai varžydavo. Jautrus buvau dar ir tokiam supratimui: štai kolega dėl manęs negali išeiti, turi šalia sėdėti. Juk tai jam ne malonumas, o kančia, nepasitenkinimas nei manimi, nei tokiu užsiėmimu. (Ne visą laiką šitaip būdavo.).
 
* Vos pradėjau šį tekstą taisinėti, KGB gaujelė bangomis įjungė mieguistumą, ir tenka kniaubtis ant stalo, ir „miegoti“ miegu, kokio niekas nenorėtų. 2014.IV.4
 
Tačiau, išnykus tam nieko nereiškiančiam (o tik bauginančiam) telefonui, netrukus darbo kambaryje atsirado baisesnis „įrenginėlis“. Taip pat dėl manęs ir man. Aukštai palubėje prie lango pamačiau kabantį moterišką krepšį. Pakabintą prie pat lubų, ant užuolaidos karnizo. To krepšio (jis panašėjo į moters rankinę, ne į kelionkrepšį) viduryje pamačiau nedidukę, vos įžiūrimą stiklinę akį, mažą mažą objektyvėlį, kokių mažų objektyvų dar nebuvau nė matęs. Antai mano fotoaparato „Smiena“, kurį Alytuje moksleiviaudamas už dešimtrublę nusipirkau, objektyvas buvo mažas kaip kapeika, o pakabintam krepšy objektyvėlis, matau, penkiagubai mažesnis. Vadinasi, jis šnipinėjimui skirtas. Šis krepšelis apgavo mane labai smarkiai ir gniuždančiai – rimtai pamaniau, kad kambarį seka per tą nediduką objektyvą, per tą stiklinę akį. Seka visą kambarį, o labiausiai – mane. Ką čia glaistyti: ne labiausiai mane, o vien tik mane. Daugiau dėl nieko kito jo čia nekabintų. Manęs sekimas buvo jau toks senas, man taip aiškiai nuolatos juntamas, kad suabejoti dėl to objektyvėlio paskirties pagrindo neturėjau. Mano darbo stalas, už kurio sėdėdamas rašiau laikraščiui straipsnius, tam objektyvui buvo matyti geriausiai. Taikliausiai būtent į mane buvo nutaikytas. Tiesa, sėdžiu į jį nugara, bet kai ir nugarą seka, ne ką lengviau negu veidą, jeigu žinai, kad seka. Netgi sunkiau. Atrodydavo, kad jau geriau man veidą sektų, negu iš nugaros seka, kas yra lyg nuolatinis dūrimas ar potencialus dūris, kurio nepamatysi, ir neišvengsi, nežinai kada jis bus. Net nesužinosi kada jo jau nėra, kai tas pavojus nematomas, kai gresia iš už nugaros. Objektyvas mato, žinoma, ne vien nugarą, bet visą mano eigastį kambaryje, kuris didelis, gausiam žurnalistų būreliui skirtas, čia linksmai dirbančiam. Visą darbo dieną nesėdžiu vien nusigręžęs, normaliai cirkuliuoju kabinete – su kolegomis pabendrauju, telefonu pakalbu, kuris visiems bendras boluoja savąja dramblio kaulo spalva ant skyriaus vedėjo stalo, vedėjo, kuris man gana draugiškas. Savo valdžia nepiktnaudžiaujantis, mane laikantis lygiu sau. Dažnai iš kabineto išeidinėju – tai į tualetą, tai pas stilistę, tai einu pas kompiuterininkes pasižiūrėti ar jau perspausdino mano straipsnelį iš mano rankraščio. Einu pas korektores, ir visur, kur prireikia, todėl tam objektyvui esu matomas visais kampais ir rakursais. Varžo mano judėjimą jis, ir neramina. Kas gi norėtų, kad jį KGB kamera stebėtų. Net ir pripratęs prie sekimo, ir įkalčių neturintis, vis tiek tuo objektyvu esu nepatenkintas. (Argi bereikėjo tokiu aiškiu dalyku, kaip ir kitais panašiais čia esančiais, skaitytoją gaišinti?, kuris verčiau Dostojevskį, arba Hugo paimtų, o ne KGB veikimo aprašymą, sunkiai įkandamą, gal ir piktinantį, pavyzdžiui, neįtikinamumu. Jei rašai, Jonai, apie KGB, tai konkretinkis, filosofinės bendrybės niekam neįdomios, girdėtos ir nuobodžios, – sakau sau, ir pereinu į kitą eilutę. Tik nesakykime: „Rašysiu iš naujos eilutės“. Reikia sakyti: „Rašysiu naująja eilute“. Taip bus pasakytas ne vertalas, o kalbos kultūra. Beje, kas yra „kultūra“? Atsakė istorikas Juozas Jurginis: kultūra yra viskas, ką sukūrė žmogus, o kas gamtoje liko nepaliesta ir nepakeista, tai natūra. O dėl konkretinimosi, tai tuomi konkretumu aš dažnai kartojuosi, nes tai svarbiausia: KGB gaujelė per atstumą kankina mane visokiais kankinimais, ir seka mano mintis. Teisėsaugininkus prašau, kad atimtų iš gaujelės visą aparatūrą, kuria naudodamiesi kankina, ir seka mintis. Iš kur jie tokią aparatūrą ir gavo, tokią nežmonišką?).
 
* KGB gaujelė, kurie mano mintis seka, ties šiuos sakiniu įjungė kankinimą nuotoliniu būdu, todėl tenka baigti šio karto rašymą. Nepasiduočiau tam, bet jau ir laikas namo važiuoti iš alubario „Keisti ženklai“, kuriame esu apsistojęs su kompiuteriu ir mažu bokaliuku alaus. Gal jo išgurkšnojimas davė impulsą kankinimą įjungti, nes gaujelė mano ir gurkšnius, ir gurkšnelius, ir išgurkšnojimą per mano paties smegenis, per mano akis, mato ir žino. Tai va kokia tragedija, man kasdieninė.
 
Palikime tą moterišką krepšį ramybėje ir daugiau apie jį neskaitykite, nes dar nemažai čia bus apie jį parašyta, o laikas brangus, praleiskite eilutes apie jį, niekšelių dėl niekšiškumo pakabintą. Bet per smarku šitaip išvedžioti. Net ir man, kentėjusiam daug. Būdavo, net ir iš darbo grįžęs jaučiu jį, į mane įsmeigtą. Tarytum ir nuosavam kambary jis palubėje kabo kaip voras turunkulas, baisus kaip furunkulas. Bet ne Domoklo kardas, negąsdinantis kaip žemės drebėjimas, kurių pavojingų pas mus nebūna. Tai ir viskas kiek jo bijojau. Baimės (tiksliau sakant, nervinimosi) turėdavau didesnės. Liūdniausia buvo tai, jog neabejojau, kad tą krepšį pakabino dėl manęs. Va, dėl ko nervinė įtampa mane graužė. Ir dėl to, kad pakabino KGB žmonės, laisvoje Lietuvoje, dešiniųjų laikraščio redakcijoje. KGB žmonės, KGB žmonėmis savęs nevadinantys, tokiais savęs gal ir nelaikantys, bet, deja, esantys senojo KGB, šios sistemos modifikuoti tęsėjai ir pasekėjai. Bent jau šiuo savo „darbeliu“. Nors ir patriotais save vaizduojantys, ir nepriklausomybininkais, ir lojaliais naujai santvarkai, ir kuo tik nori. Tačiau jokiu būdu tik ne tokiais save laikantys, kokiais šičia vadinu, ir kituose gynybiniuose savo tekstuose. O kaip aš juos kitaip galėčiau vadinti? Kaip? Argi bet koks kitoks pavadinimas būtų tikslus? Nebūtų. Šis pats tiksliausias, jie, šešėliškai veikiantys, yra KGB. Veikiantys, kai kada net ir pusiau legaliai. Apsimetėliškai. Nenubaudžiamai. Gudriai. Veikiantys visur, kur bepasirodyčiau, mane tuo savo šešėliniu veikimu glumindami ir nieko man nepaaiškindami kas čia darosi, ko jie iš manęs nori. Nei netiesiogiai neleidžia man suprasti savo veikimo, ką jie apie mane kalba ir kuždasi, ką sako savo grimasomis. Jokių konkretesnių mane liečiančių aplinkybių neišviešina, o aš matau, kad jų tikrai yra daug. Kone visur yra ypatingumo, kažkaip neaiškiai, netiesiogiai mane liečiančio. Pastebiu. Kai pradėjo bangomis mane kankinti, kankinančiomis būsenomis, niekaip kitaip kaip tik KGB žmonėmis, vadinti jų jau tikrai nebegalėjau. Mintyse.
* Štai kankina jie mane nuotoliniu kankinimu dar net ir dabar!, 2014.V.3
 
Smarkiai nuginkluoja tokie supratimai, kad KGB viską rezga dėl manęs, va ir krepšį manęs sekimui pakabino. O gal tik gąsdinimui, nuolatinei įtampai? Bet labiau panašu, kad tai tikras filmavimo įrenginukas. Štai kodėl. Vakare per televiziją pamatau, ką aš dieną veikiau! – štai kas labiausiai įrodo esant tą krepšį sekimo akimi. TV parodo ką nors iš mano tos dienos praeities, arba iš ankstesnių dienų praeities. Žinoma, ne dokumentiškai, o kokiomis nors detalėmis, bet jos yra aiškiai mano, iš manęs ir apie mane. Daugiausia, ką TV rodydavo (kas nemenkai liūdindavo) tai į mane panašiuosius, kartais netgi stulbinančiai panašius. Pavyzdžiui, vakare per žinias. „Televizijos žvaigždė“, – žavėdamasis kartą pasakė apie mane redakcijoje vienas redaktorius. „Nenorėčiau būti tokia žvaigžde“ – atsakė jam kita kolegė. Atsakė labai teisingai, atitinkančiai esmę. Labai.
Tokie ženklai kaip šis sekimo krepšys mano darbovietėje, net jeigu jis ir netikras, smarkiai didina bijojimąsi KGB žmonių, labai stiprina jų visagalybės ir nenugalimumo įvaizdį. Panašūs įvaizdžiai mane dilgčiojo, ir negi daužė. Daug ir beveik visur daužė, gyvent nedavė ir iki šiol neduoda. Tie „dūžiai“ niekaip nepasibaigia! Skaudžiausi jie tie, kuriuos „gaunu“ bangomis nuo KGB gaujelės. (*Štai dabar, be kitko, įjungtas spengimo transliavimas man į galvą.). Nors laukiu kasdien pabaigos – jos nėra. Net ir potencialius vilties terminus nusistatinėju. Manęs „kalinimo“ pabaigos terminus „nusistatinėdavau“ visą laiką. O jie vis nesipildo ir nesipildo. (Viešpatie, net iki šiol!). Ženklai, kad seka, kad tyčiojasi ir pamėgdžioja, pasimatydavo netikėčiausiose vietose. Tas baisiai glumino. Antai, net per griuvėsius eidamas ženklų rasdavau, jei tik ta mano kelionė per griuvėsius būdavo planinė, iš anksto sugalvota. O kaip tik tokiais „aplūžusiais“ keliais daug ir vaikščiojau, nes tyčinių žmonių čia mažiau sutiksi. Štai, savaitgalį keliaudamas iš darbo (kai niekur jau neskubu), užeisiu į senovišką apleistą namą, remonto belaukiantį, iš kurio gyventojai seniai išsikėlę, bet sienos likę. Ir priėjęs... ant slenksčio, ant pačio jo vidurio, randu tuščią alaus butelį – lygiai tokį aštuonių procentų stiprumo, „Tauro“ gamybos, kokį vakar vakare namie išgėriau!, malšindamas dienos pergyvenimus. Gerdamas suvalgiau ir mandariną, tai štai todėl ant slenksčio prie butelio ir mandarino žievelių pridėta. Tarytum ne namie vakar tą alų išgėriau ir mandariną suvalgiau, o čia ant slenksčio sėdėdamas. Šitoks manęs psichologinis naikinimas, kurį jie vadina „tai paprastas atkartojimas“, mane pjaute pjovė. Ir nepripratau prie šitokio KGB žmonių metodo iki šiolei. Nes jį dar tebetaiko. Galutinai nepripratau. Jaudina, suprantama, žymiai mažiau negu jaudino dvidešimt metų „atgal“. Iš tokių jų ženklų jau kartais net ir nusijuokiu. Pavyzdžiui, anądien toks ženklas buvo tyčia numesta sąvaržėlė mano (planiniame) kelyje, kuriame paprastai sąvaržėlių neprikrenta. Pasilenkęs tą sąvaržėlę numečiau nuo kelio, tai sekančią dieną toje pačioje vietoje sąvaržėlę radau padėtą jau daug didesnę. Negaili vielos. O daug metų anksčiau toks ženklas būdavo ir „grapkė“, ją padėdavo prie mano namo durų. (Įsigyvenusio nei pavadinimo šis skolinys neturi.). Daug tų ženklų ant kelio yra buvę, labai daug. Nes metų labai daug praėjo, tad ir visko daug.
Taigi tasai minėtas išgyvendintas namas labai architektūriškas, ir aš jau senokai planavau į jį užsukti, pasižiūrėti kuo sienos alsuoja, kuriose praėjusių amžių gyvenimas kunkuliavo ir virė, ir vegetavo. Tarsi iš paties dangaus mane seka, atrodydavo, kai pamatydavau tokių vakarykščių savo vaišių ir namų ruošos žymių, verčiančių mane iš koto ir iš proto. Tą patį – manęs atkartojimą – liudydavo labai daug kas. Ir pasigirstantys garsai. Žodžiai ir sakiniai. Ir daug kur, ir dažnai.
 
O tas palubės krepšys, ne nešiojimui skirtas, buvo labai ir nematytas savo išvaizda. Jis tikrai atgabentas iš labai toli. Bet kam to reikėjo? Tuo labai atkreipia dėmesį, kad nematytas. Jei jis būtų sekimui, tai turėtų būti kuo nepastebimiausias ir masiškai įprastas, visiems banalus. Bet turiu, jau seniai, tam paaiškinimą: seka mane atviruoju, ne maskuotuoju sekimu. (Kaip mintyse sakydavau, naikinamuoju sekimu.). Seniai tą pastebiu. Seka, kad žinočiau, jog seka, ir paviešina ką iš manęs suseka. Tai tam, kad man būtų sunkiau. Tai tam. Kai žinai, tai dvigubai sunkiau. Sunkiau netgi keturgubai. Kaip kurią dieną. Buhalteriškai nepaskaičiuosi kiek sunkesnis yra atvirasis sekimas už slaptąjį. Tai nepalyginamai sunkiau, negu tave sektų tau sekimo nejaučiant, o tik įtariant. O čia viskas vyksta atvirai, žmonės žino kiekvieną mano žingsnį ir viražą, o aš suglumęs nežinau, spėlioju, kaip konkrečiai jie mano judėjimą sužino. Ilgai man nepaaiškėjo kaip seka šiuo dangaus sekimu, sekimu iš nematomybės. Bet atėjo ir šiam pažinimui valanda. Tiesa, irgi nelabai konkrečiai ir aiškiai. Laipsniškai, ne iškart, supratau, kad seka ne iš dangaus, o mano mintis, akis ir ausis, jokiu būdu ne iš palubėje pakabinto krepšio. Bet dar esu laikuose, kai dar vis manau, kad seka ir iš jo, akelė ornamente įžiūrima ir be žiūronų, bet stengiuosi akis į akį su ja nesusidurti darbe būdamas – tarsi su gyvu, bet nemaloniu padaru. Nežvelgiu į tą objektyvėlį.
Maniau, kad tokią rankinę nešioja Sibiro tautos, nes jis išdekoruotas šiaurietiško elnio kailiu ir blizgiais aksesuarais, kurių mirgėte marga. Jie man rodėsi labai šiaurietiški, pas mus nenešiojami, ir tik kino filmuose bei spalvotuose žurnaluose tokius buvau matęs. Bet tas rankinukas, kurį ir krepšiu vadinu, buvo stilingas, išmonės tokiam pasiūti reikėjo daug. Ir nagingumo. Tačiau Vilniaus merginos vis tiek tokio nenešiotų, todėl palubėje ir kabina. Dėl mados neatitikimo nenešiotų. Nebuvo, jokiu būdu, tai ir pasityčiojimas iš moteriško rankinuko, jis viskuo buvo labai tikroviškas, atitinkantis paskirtį, „utilitarus“, lotyniškai sakant. Tik nepaprastai egzotiškas. Ir, svarbiausia (kas nei egzotika, nei mada) su sekimo akute savo spalvingo ornamento viduryje. Ornamentu išpuoštas visas krepšio šonas. Ta akutė sudarė visą jo esmę, kaip moteriai jos brangenybė. Man sudarė. Labai paslaptingą esmę, vertą ne tiek jos išaiškinimo, kiek ištrenkimo per pravirą langą ar duris į koridorių, kur tą krepšį sumindžiotų belakstantys žurnalistai. Arba dar tinkamesnio pasielgimo – suplėšymo į skutelius, kaip galinčio pakenkti ir jau kenkiančio daikto, reikalingo tik nusikaltėliams ir nusikaltimui. Kam redakcijos palubėje tokio nematyto krepšio reikia? Kam? (Negi man.). Akį rėžiančio, bet kartu ir slapto!? Tokio klausimo, deja, manyje nebuvo, nes, deja, buvo aišku. Jį pakabino manęs vizualiniam sekimui. Kartais, kai kambaryje būdavau vienas – tokių atvejų taikydavosi – aš norėdavau stryktelėti ant stalo, pasiekti tą kėgėbistinį krepšį ir &scaro