11. Kaip tave pašaukt, Lemtie

   Keistas jausmas, kuomet skiriesi su kažkuo ir suvoki, kad tai netiesa. Išsiskyrimo nebus.
    Abu jie, debesėliu apsigaubusi Gelovinė ir varnas Golius, skyrėsi negebėdami išsiskirti. Gal ir  anksčiau šitaip buvę. Panašu, kad taip –  buvę, bet kažkodėl nereikėję to paisyti, kažkaip įsidėmėti šį poreikį, žinoti. Dabar nors giedok, nors užrašyk, kas ateina į galvą, o girdėdamas ar skaitydamas būtinai suprasi, kad atsitikę dalykai, kurie reiškia kažkokią pastovią, judrią, tačiau kartu ir nepertraukiamą   būtį, kai  nepatogu joje net tarti „sudie“ ar „iki pasimatymo“
 
Gal tai sapnas?  Bet – ne!
Dukterų gelsvose kasose
Sužaliavo pušis
Netiki dukros,
Netikiu aš,
Bet stebuklais juk reikia tikėti, –
 
   išgirdo varnas savyje ir pamintijo: dukros, dukros...  Kur  jos  dabar? Toli tas  laikas, kai kartu su jomis. Gal ir jos, kaip Gelovinė?..
   – O gal, Goliau, tau karietą pasiūlyti? – it išgirdusi savo vardą, pasakė ji. Svetainę buvo palikę ir beatsisveikinantį Golių Gelovinė lydėjo skrydžiui atgal. Gal į pušelę, gal kitur. Kad ir pas Šklėrių Tamošių. Varnas apie tai negalvojo. Pajautęs, kad laikas  svečiavimuisi išsenka ir nepaisant, kad ir kaip norėtųsi užtrukti,  betgi principai tam ir reikalingi: ponai, reikia ir kriukis  baigtas.
   – Ką pasiūlyti? Karietą? – ne iškart  suprato varnas, apie ką prakalbusi Gelovinė.
   –  Turiu puikų vežėją. Pušelę irgi  žino. Adreso rodyti nereikės. Ir bendrai, visą  šilinių kraštą žino.
   – Hm... Sakai, karietą?
   – Kaip ant  žemės, taip ir danguje, Goliau. Pamąstyk,  pagalvok. Ar važiavęs kada karieta? – buvo šnekai ir paslaugai miela ir dosni Gelovinė. Galbūt ir todėl, kad Golius buvo svečias, kurį, paskaičiusi jam savo eilėraščių, sugebėjo įtikinti, kad jie ne jos, kad jų gimdytoja yra Poe, o ji, Gelovinė, yra vieta, parinkta gūžtai, kur išperėti paukščiukai sucypia, paauga ir išskrenda  pamatyti, kas kur, ir kitiems  pasirodyti. Varnui Goliui regėjos, kad tai  labai priimtinas, natūralus dalykas – jaučia gi ir jis savyje kažkokį cypimą,  augimą ir atsiranda laikas, kai išgirsta, kad krankteli. Kad ir taip:
 
O laikas irgi audžia dalią
šalies, žmogaus
netgi akmens, 
kiekvieno gyvo ar negyvo,
 būties YRA esybėje įstrigusio
 
   Kas taip? Jeigu ir ne ji, ne Poe, dalyko esmė  išlieka. Gal ten  Pro (proza) susisukusi gūžtą savo pamaina  rūpinasi? Ir bendrai įdomu žinoti, kas ten, Savyje, arba, tarkim, Savęsp, yra ir ką veikia. O kad  yra, tai, žinoma, kad taip, – nedvejojo Golius. Tačiau nelauktai, netikėtai atsiradęs karietos reikalas irgi pasidarė aktualus. 
   – Ko gero, Gelovine, žinau ir karietą, ir jos vežėją. Suprantu, kad jų paslaugomis mielai pasinaudoja žaltys.
   – Jo vardas Geltonžandis. Jį vardu šaukiu. O vežėjas irgi ne iš kelmo spirtas. Tai Lucijus Anėjus Seneka.
  –  Prisimenu,  išlipęs iš karietos, senis priėjo  prie  pušelės ir,  padėjęs ant  jos kamieno ranką, taręs: Laiminu. Kad ir kaip sunku būtų, išbūkite.
  – Galėję, galėję būti taip, kaip sakai, Goliau. Palaiminimų jis nesigaili. Kaip bažnyčia. Gimęs, kaip žmonėse priimta sakyti, 4 mūsų eros  metais. O  ten kažkur ir Jėzaus  Kristaus  gimtadienis. Bet  kad  senas? Argi keli tūkstančiai metų daug? Mano  dalioje senatvės  daugiau, Goliau. Neįsivaizduojamai daugiau. Ir to nežinojau, kol vienąkart neišgirdau.
 
Oi, ačiū, ačiū, vėl matau 
tarp debesėlių properšoj dangaus 
pražydo lelija...

   – O  paskui?  Paskui išmokau skaityti, rašyti ir tai, ką  išgirstu iš Poe, nepatikiu savo atminčiai. Daug  kas ten nudilo, išnyko. Net motinos, tėvo, seserų ir  brolių atmintis. Ak, Goliau, Goliau...
 
Broleliai mano,
debesys balti, 
gražu, kad taip aukštai 
dangus jus kelia. 
Kol jūs tokie, dar vis tikiu – 
į pasakų pilis sugrįš karaliai 
ir skambtelės Merkinė aukso varpeliu.
 
Dievų bijau, 
tik nežinau, kodėl: 
vaidenas gal, gal sapnavau, 
kad jie ne kartą jau apgavę žaltį, 
gesino aukurus 
ir ąžuolynus pustė pelenais. 
Jei gebate, prašau, 
ir už mane paklauskit: 
– kas tu, Lemtie, 
ir kaip tave pašaukti 
į atmintį, į laiką esantį 
užmarštimi neužgesinus būto...
Pelėda