Įsibroviau

Tris vakarus pro klausyklos angą,
Nuodėmingą lyg vienuolės iškirptė,
Stebėjau, kaip persirenginėja savaitgaliai tarp kaimo šokių ir
Ramių audrų didmiesčių centruose.

Mano praeitys megzdavo sapnus
Ateitims ir tikėdavosi, kad tai bus
Nauji metų laikai ir nauji vaisiai.

Velėna aplaistyta pieno kibirais,
Kurie dabar guli sulamdyti po akmenimis,
O tuos akmenis atridenau iš savo kiemo lyg ženklą, kad išaugau –
Šitie trupiniai nebe žaidimams skirti.

Klausyklos langelis šiomis minutėmis
Siaurėja su kiekviena neatleista nuodėme, o jos visos tyčia
Nesutinka būti atleistos.

Taip, mieli šventųjų raižiniai,
Taip, trypiama šventorių dulke, –

Tai skaičiau jūsų dienoraščius.

Esu žmogus, suvilgęs jūsų vandenį savo lūpomis
Ir palikęs jus siurbčioti orą iš
Taurės, kuriai pats laikas suskilti.

---------------------------------
2006 m. spalio 31 d.
MatioMažeikiaiArnas