Kavos skonis ištirpo burnoj,
Jis prikėlė mane, pamaitino.
Dingo rūkas plačioj vienumoj,
Širdies skausmą tartum užrakino.

Dar eilutė viena parašyta,
Į istoriją nėrė diena.
Ir kavos tirštos ji aptaškyta,
Pasijuto kaip aš – vienui viena.

Negaliu be žmonių likt minutei,
Nes nemoku gyventi viena.
Neiškęsčiau minutės vienutėj,
Verktų mano širdis kruvina.

Man rytinė kava – tai palaima,
Viltis likti žmonių suprastai.
Nors rūgštis jos skranduką ir daigo,
Bet tariu sau – prie jos pripratai.