Kraujas

Kliok, prašau, urduliuok! 
Ne aukštybių meldžiu — savo nuosavo kraujo,
Krešulių nenuspėjamas ižas
Iš vidaus lai nedrasko
Pavargusio kūno tvirtovės —
Argi išorės priešų dar jam negana?
Kažkelintąjį kartą vėl blunka gamta,
Jau matyt, kaip užlygina vasaros pėdsakus lietūs,
Kaip velėna, atšliaužus sulygint kapų kauburių —
Net ir ta —
Gauna dar nelytėtą
Žiemos šermeninę drobulę.
Tiktai tu— verpetuojantis, karštas — pasipriešinti mirčiai gebėtum.
--
Dvi bedantės šiepias plačiai...
O manieji akiniai iš džiaugsmo rasoja —
Susirinko vaikai ir vaikaičiai, 
Jie ulba, jie krykščia.
Štai mano kraujas.
Jis dešimtkart gyvas!
Nijolena