Novelė. Deja, dokumentuota
 
Sunku suprasti: valgai žmogus po mažai, visą laiką ir vienodai, šiuo atžvilgiu jautiesi gerai, bet kai sukanka penkiasdešimt – pradeda augti pilvukas, ir pasidarai sava povyza skilandukas. Vyrams. Taip darėsi ir man. Niekuo nepakeičiau savo raciono, jokiu kalorijų padidinimu. O kai stuktelėjo liūdnieji penkiasdešimt – ėmiau storėti.
Taip, liūdnieji. Ne dėl storėjimo, nes iškart storėti nepradedi, bet todėl, kad jau šitiek daug metų esu nuėjęs. Pirmąkart dėl savo amžiaus nusiminiau. Valgydamas sveikinimo tortą, kuriame mano vardas buvo išgraviruotas mažais šokoladiniais saldainiukais.
 
Šalia šio – nuolatinio ir ilgamečio – liūdnumo, kuris manyje tūno lyg medį ėdantis grybas, būna ir kitokio stresavimo, papildančio kentėjimus, kuriuos bangomis, per atstumą KGB gaujelė manyje sukelia ir palaiko. Anądien eidamas buvusia Liudo Giros gatve dirstelėjau, kaip ji dabar vadinasi. Be abejo, normaliai, bet pirma, negu gatvės pavadinimą, pamačiau dar vieną iš manęs pasišaipymo grimasą: žiūriu, namo sienoje įmontuota metalinė plaketė, kurioje pavaizduotas... pilvas. Lygiai toks pat kaip mano. Po šio akibrokšto nutariau plonintis. Į tą plaketę pasižiūrėjęs suvokiau, koks šlykštus yra toksai pilvas. Bent jau neskoningas. Net gatvę gadinantis, kurioje mūsų patriarchas lenkmečiu gyveno.
Pradėjau rytais nieko nevalgyti. Išeidavau į darbą tik arbatos išgėrės, prie kurios dar ir riekutė baltos forminės duonos. O paskui nutariau cukrumi nesinuodyti, neišgerdavau nei arbatos. Likdavo nesuvalgyta ir duona, iki vakarienės. Pirmąsias šio „bado“ dienas darbe valgyti norėdavosi, bet greit prie nepusryčiavimo pripratau. Nors nieko neužvalgydavau iki vėlyvųjų pietų (ne iki vėlyvųjų gaidžių).
Apsidžiaugiau šia prieš save pergale. Ją, maniau, sunkiau išsikovoti, negu rūkaliams rūkymą mesti. Štai pažįstu senjorą, kuris daugiau neberūkyti žada kiekvieną kartą, kai su juo pasikalbu. Tiesa, retai matomės, bet susitinku jį jau dvidešimt metų. Pasikalbam apie besikeičiantį einamąjį gyvenimėlį, o tas jo pažadas vis toks pat: „Daugiau nerūkysiu“. Ir tik cigaretė pirštuose būna kitokia, rūkstanti dailiu vingiuojančiu dūmeliu, kuris užkabina nosį ir man, jei vėjo kryptis į mane pučia. Bičiulis nebijo prieš mane ir susikonfūzyti. „Kontrabandines perku“, – sako, pirštu nubraukdamas nuo cigargalio surūkytus pelenus.
Retkarčiais pamąstydavau apie tai, kaip gerai aš laimėjau, pasirinkdamas rytais nevalgymą. Štai jaučiu, kad bado nejaučiu ir įdienojus. Šitaip tikrai suliesėsiu, ir jau nebeturiu tos baimės, kad ateity pasidarysiu storas kaip prancūzų literatūros žinovas Sen Bevas devynioliktame amžiuje, kažkodėl įstrigęs atmintyje, tarsi kompiuterinėje laikmenoje (pasižiūriu muziejuje paveikslą, ir nusifotografuoja jis mano smegenų žievėje; šitaip kažkur ir pilvūzą prancūzą mačiau). Bet kai ėmiau savo nevalgymu, ir jau plonėjimu, džiaugtis, KGB gaujelė, kurie mano mintis seka, į tai „atsižvelgė“. Vieną gražią dieną, žodžiais, paliepė išeidinėti darbo metu užvalgyti, o kai nepaklusau, pradėjo, pietums artėjant, bangomis įjunginėti kažką panašaus į skrandžio skaudėjimą, ar aštrų rėmenį. Kad tai įjungimas, kad poveikis dirbtinis, iš išorės į mane bangomis atėjęs, jaučiau aiškiai. Tokie kankinimai man seniai pažįstami, o kad kiti tuo netiki, tai skęstančiųjų reikalas. Aš tegaliu tik pakartoti, ką daugelyje tekstų sakiau: bangomis veikdami mano galvą, nusikaltėliai sukelia visokių skausmų, kankinančių būsenų, net ir mėšlungį – vienos kojos, arba abiejų kojų iškart, o pasitaiko, kad iškart, tuo pačiu laiku mėšlungį įjungia ir man, ir mano žmonai. Argi neaišku, kad tai ne nesveikata, o nusikaltimas: tuo pačiu metu kojos mėšlungis atsiranda ir mano žmonai. Tai nors tiek iš kriminalinės kronikos.
 
*Štai ir dabar 2014.X.22, sėdus toliau rašyti ir taisinėti šį tekstą, gaujelė įjungė mieguistumo būseną; čia, kur esu, atsigulti nėra kur, todėl teks kentėti ir laukti kol išjungs.
 
Minėtas liūdesys pradėjo didėti, kai pastebėjau savo storėjimą, o pirmiausia tai „pastebėjo“ mano kelnės – per juosmenį pasidarė ankštos. Diržas ilgas, jo užtenka, persegiau tolimesnėn skylutėn, ir tiek bėdos, o kelnių juosmenį praplatinti begalima tik išardžius siūles, tad nutariau nusipirkti kelnes naujas, išaugtines palikdamas tiems laikams, jeigu kada nors suplonėsiu. (Beje, mano diržas iš krokodilo odos, todėl yra didžiausias mano materialinis turtas; didesnis, negu Sarbievijaus, kurio visas turtas tilpo saujoje. „Mano turtas visada su manim, kur beeičiau“, – sakė jis man rodydamas kumštį. Ir jau paskutinis žodis apie diržą: pagal diržą sugavo Šiaulių ekonomijos sukilėlį. Turguje jis vaikščiojo susijuosęs diržu, atimtu iš pono, ir sargybininkai diržą atpažino.).
Tinkamas kelnes greit gavau už trejetą litų, Humanoje. Nes kai tik įėjau į šią parduotuvę, pardavėja paskelbė: „Prasidėjo laimingas pusvalandis! Visos prekės po tris litus!“. Aš griebiau kelnių kiek jų buvo maždaug man tinkamų, ir per tą pusvalandį spėjau dar ir pasimatuoti, ne tik „po pigiam“ jų visą klumoką nusipirkti.
Ta diena buvo nuotaikinga. Mieste vienos panelės paprašiau, kad ji leistų padėti jai lagaminą nešti, bet ji atsakė „Negalima!“. Kelnės, kurių pilną maišelį nešiausi, mintyse man priminė gerą atsakymą: „Negalima tik kelnių per galvą apsimauti“, bet šito jai nepasakiau. Jau mažai ko negalima. Laisvos Lietuvos laikai. O sovietmečiu be kostiumo nebuvo galima, sakykim, į „Dainavos“ restoraną patekti, ir į šokius Profsąjungų rūmuose Vilniuje. Švarkas būtinai turėdavo būti, nors ir bet koks. Be švarko neįleisdavo. Suprantu Biblijoje. Ten vienas į vestuves buvo atėjęs ne vestuvininko drabužiais, ir buvo dėl to nusižengimo pastebėtas.
Miesto merginai dar pasiūliau užeiti į praeinamą smuklę kavos atsigerti. Bet ji be jokio samprotavimo pasakė „Nenoriu“. Žinoma, tai nėra pamokantis elgesys užkabinėti praeinančias, bet vis dėlto man reikalingas, nors ne jaunas esu. Su ja vos nekilo konfliktas. Eidama pirma manęs ji nešėsi mažą, bet labai sunkų sidabrišką lagaminėlį, gražiai apkaustytą nikeliuota geležimi.
– Turbūt pinigus taip sunkiai nešate, – sakiau jai slapta šypsodamasis. – Duokite panešėsiu.
Ir pasivijęs paėmiau už lagamino rankenos, o kartu jai ir už rankos. Bet ji ūmai ir kategoriškai pasakė: „Negalima!“. Ir tyčia trept! užmynė man ant bato kad atsitraukčiau. Vis dėlto spėjau – neskubomis suėmiau už lagaminėlio rankenos, kartu apimdamos jos pirštus. Kokie jie šilti ir švelnūs! Patraukliai mergaitiški. Sujaudino šis prisilietimas, kaip tik dėl kurio ir pamėginau padėti (o ne iš mandagumo). Ji daugiau nieko nesakė, tik su pykčiu atsigręžė, nežinau, tikru ar tariamu, ir tyčia užmynė man ant kojos. Didesnės kalbos kažkodėl neparodė. Juk žodžiais galėjo mane nuvyti, o ne tokiu smurtišku poelgiu. Supratau, kad geriau „nesipriešinti“, ir jos ranką paleidau, tebejausdamas tą karštą susijaudinimą, kuris atsiranda prie gražios merginos prisilietus. Prisilietimo įspūdį kurį laiką jutau nuo jos ir atsitolinęs. Dar ėjau truputį jai iš paskos, atsilikdamas per tris žingsnius, o paskui perėjau į kitą gatvės pusę, taip ir nesupratęs, ką ji taip sunkiai nešasi net persikreipusi. Bet tuoj pat vėl sugrįžau eiti jai iš paskos. Sijonėlis žaibiškai trumpas, kojos dėl sunkaus nešimo susiglaudusios, trinasi šlaunys viena į kitą kai žengia, pėdkelnių jokių neapsimovusi, perštės šlaunų viršuje jai vakare. Tikrai čia reikia vyriškos rankos. Matosi, nešulys, nors nedidelis, bet sunkus tarsi akumuliatorius. Deja, neleido patarnauti. Atrodo, dėl savo išdidumo. O gal iš baimės, kad galiu lagaminą atimti. Smarkiai apsiriko, jei pabūgo manęs. Esu taikus, ir nebent tik ginuosi užpuolimo akivaizdoje. Bet vėl savęs klausiu: ir kam gi tai galėtų būti įdomu. O atsakymo iš kitų į šį klausimą išvis beprotiška tikėtis, tad nesitikiu.
 
Ką pamatau, apie tai ir pagalvoju, panirdamas į atsiminimą. Kažkada mūsų kolūkinis kaimas lagaminą vadino žodžiu „čemudanas“, dabar juoką keliančiu. Ne kiekvienas kolūkietis jį ir beturėjo. Bet pareinantysis iš „tarybinės“ kariuomenės, pareidavo būtinai su „čemudanu“, ne tik su uniforma. Parsiveždavo jame vaikams labai kvepiančių dalykėlių. Pavyzdžiui, bonkutę „dikalono“, kuriuo kvėpindavosi eidami į šokius. (O degradantai alkoholikai jį gal ir dabar dar geria niekuo neužkąsdami, kioskeliuose be eilės nusipirkę. Ne deficitas. Bet gana šiurpinti, jei kas skaitys. Neturiu tikslo ką nors bloginti.).
Akumuliatoriaus vizija priminė įstabią žinutę, kad „Titaniko“ akumuliatorius, kai jį narai iš jūros dugno iškėlė,... dar kibirkščiavo. Nemažai metų elektra švine išsilaikė. O švinas priminė vėl savo: kad yra nuodingas. Vergovinėje santvarkoje romėnai, kurie valgydavo iš švininių dubenėlių, anksti mirdavo. Tada ir sužinota, kad švinas nuodingas.
Ir taip pasaka be galo, jei pasileisiu pasakoti kokios asociacijos galvoje man atsiranda.
 
Tai ar negalėjau pasisiūlyti jai padėti nešti tą tarsi akumuliatorių?! Jeigu visiškai atvirai, tai tenorėjau, imdamas už lagamino rankenos apimti jos ranką, ką ir padariau. Prisipažįstu savo blogą elgesį, tuo tikėdamasis, kad Dievas atleis, jeigu Dievas yra. Gal atleis ir dėl tos priežasties, kad aš nesusivaldžiau. Bet čia nusižengimas Dešimčiai įsakymų toks menkas, nuodėmė tokia nežymi, kad neverta jos analizuoti ir nei jaudintis dėl jos. Didesni stresai negu šis, visada su manim eina: tai susidūrimai su neatsitiktiniais žmonėmis, ir mano gyvensenos atkartojimas medijoje. KGB gaujelė seka mano mintis, ir pasklinda viskas medijoje, ką gaujelė sušnipinėja.
 
Toji „pinigų nešėja“, kurią sunkoka pamiršti, nė kiek nenusigando, kai pamėginau pinigėlius panešti. Tepasakė „Negalima“. Bet išsivadavusi nuo mano „pasikėsinimo“, eidama ji antrąsyk atsigręžė. Atsigręžė tokiu rūsčiu veidu, kad išsigandau aš, o ne ji manęs. Šį momentą gatve kaip tik važiavo policijos mašina, ir ji mostelėjo policininkams kad sustotų, bet tie nepamatė ir nuvažiavo. Manau, ne kad ją pavėžėtų stabdė, bet mane norėjo „priduoti“ už priekabiavimą. Dingtelėjo įtarimas, ar nėra šis jos keliavimas pirma manęs, provokacija man. Bet vargu. Dabartinio KGB tinklo žmonės apie mane sukiojasi kaip žuvys tvenkinyje, todėl daug stebėtis tokiais mano įtarinėjimais irgi nereikia. Antai užvakar smuklėje šalia savęs pamačiau lyg pamestą mobilųjį telefoną, bet supratau, kad tyčia jis padėtas, nes iš tamsaus kampo stebėjo, ar aš tą telefoną pasiimsiu. Provokatoriui nesivaržydamas parodžiau pirštais tą telefoną, kad jį pasiimtų. Susigėdęs atėjo ir telefoną pasiėmė, nors iš ten, kur jis tūnojo, telefonas nebuvo matomas. Tai buvo jau trečias kartas, kai man pakiša tokį pat jauką – mobilųjį telefoną. Veltui vargsta. Žinau, kad nemokamas sūris būna tik spąstuose.
Nepaisydamas to jos nedraugiškumo ir apmindžiotos kojos (mušamas esu pripratęs – kai gaunu per vieną skruostą, gaunu dar ir per antrą), vis tiek pasiūliau jai užeiti kartu išgerti kavos, antrą kartą pasiūliau. Ją vėl prisivijau ir sakau:
– Piktybės gėlele, einam kavos išgersim!
Turiu ypatybę sakyti tiesą. Ir pažiūrėjau klausiamomis akimis jai į veidą. Ji praplėtė žvilgsnį, kuris tiesiog dūrė aiškiausiu nepasitenkinimu. Nedvejojau, kad tokia neis su manimi gerti kavos, jokiu būdu neis, todėl atvirai, iš per arti nors veidelio pasižiūrėjau. Ar tai akiplėšiška? Be abejo. Bet ne tiek, jog liaučiausi kvailiojęs. Kitaip negaliu, nors žinau, kad šis gyvenimas ne toks.
Ką ji atsakė, jau minėjau, ir išvis šią sceną reikia jau pabaigti. Per toli nuklydo mintys ir jau laikas prisiminti, kur prieš tai sustojau. Šioji tegul eina su savo lagaminėliu į saugią nuo tokių pašlemėkų vietą, ir teleidžia lagaminėlio monetas kaip nori. Aišku, kad ne akmenis jame nešėsi. Galop aišku, kad niekas neaišku kas ji per viena.
 
*Tokių su merginomis nuotykėlių daug nebūna. Dėl tos priežasties, kad KGB gaujelė seka mano mintis, ir kankinimais kankina nuotoliniu būdu. Kažkokiom bangom. Bet kur man esant ar būnant, einant ar važiuojant. Todėl ir užkalbinti ką nors bijau. Kankina tai smarkiau, tai švelniau. Pralinksmėti retai betenka. O šią akimirką, rašant šiuos žodžius, padidino spengimo transliavimą man į galvą.
 
____________________________________________________________________________
 
Daug su tuo dirbtiniu pilvo skausmu nesigalynėjau. Jam atsiradus, eidavau į netolimą bandelinę, ir ten sušveisdavau su dešrele bandelę. Tada jie skaudėjimą išjungdavo – paskutinį kąsnį sukramčius ir lūpas apsisluosčius.
Tai vis dalykai man kasdieniški, o tamstoms neįdomūs. Bet štai kartą bandelių užeigoje radau už staliuko sėdinčias dvi labai gražias paneles. Jau sužydėjusios, vertos grieko, kas savaime aišku matančiam grožį. Pačios būdamos kaip bandelės, jos kramsnojo ką tik iškeptas šefrano bandeles ir užsigerdinėjo kokakola. Po pusbonkutį pasidėjusios šio gėrimo, kurio seniau mūsuose nebūdavo nei turguje. Jos niekur neskubėjo, ir daugiau plepėjo, negu valgė. Atsisėdau priešingame kampe, kad netrukdomas galėčiau jomis gėrėtis. Ir valgydamas laiko negaištu. Pastačiau ausis, ką jos ten kalba. Bet pasigirdo tik žodis „sinevadai“, nelabai man suprantamas. Žinau, kad tokių yra kvietkų, bet kaip jie atrodo, reiktų tų mergaičių paklausti.
Nespėjus man atsisėsti, tuoj iš paskos į užkandinę įėjo vienas ponas, rankoje, kaip ir aš, laikydamas pašildytą, bandelę su dešrele, o kitoje – garuojančią kavą. Kavos atsinešė puodelyje iš baltmolio, kurio rišamoji medžiaga kaip tiksliai vadinasi nežinau, ne keramikas būdamas. Gal techninis porcelianas, kaip būna techninis spiritas ir spiritas rektifikatas grūdinis, kurį pastarąjį būdavo galima gerti, vandeniu praskiedus. Man, bėdžiui, taikydavosi jo į kavą įsipilti – ot tai būdavo pakilimas! Ir taip kava, jei stipri, versdavo šokinėti, o spirituota priversdavo ir juoktis, gyvai neleistinas kalbas balbatuoti net ir su nepažįstamuoju. Tiek to. Nepamirškime leitmotyvo. Lietuviškai sakant, žiūrėk, kur eini.
Viena mergina sėdėjo komfortiškai atsilošus, o kita pasilenkusi, net papus ant staliuko pasidėjusi, kurie tikrai prašėsi kokios nors atramos, nes buvo pastebimai išnokusieji.
Tam įėjusiam laisvas staliukas buvo tik vienas. Nelaisvas tik tuo, kad buvo visas lėkštėmis ir puodeliais užkraulytas. Už jo sėdėjusieji ir valgę buvo jau išėję, o indų niekas nenurinko. Įėjusiajam daugiau nebuvo kur atsisėsti, kaip tik už to staliuko, kuris nenukraulytas. Šalia manęs sėstis nei jis, nei aš nenorėjome, prie panelių staliuko trečios kėdės nebuvo, tad jis šitokią rado išeitį. (Aš jam įeinančiam atstačiau ragus, kaip baronas žemyn galvą palenkdamas – turiu tokį savaiminį papratimą.). Nė nepasidairęs, ramiai priėjo prie apkrauto staliuko, pasidėjo ant jo kavą, ir, nepaleisdamas iš rankos pyragaičio, laisva ranka ėmė nešti tuščius puodelius ir lėkštutes ant staliuko merginoms! Kaip namie, kaip tuščioje savo virtuvėje, kurioje jis vienas! Be jokio jaudinimosi ir be jokio dėmesio merginoms, jų gražiajai lyčiai. Perneštus šaukštelius dėjo ne bet kaip, o kiekvieną į atskirą lėkštelę. Originalus netipiškas, pagalvojau.
Pirmiausia jis pernešė tik puodelį. Žengęs porą žingsnelių padėjo joms ant staliuko, ir viskas. Tada, lukterėjęs, atnešė užvožė ant to puodelio lėkštutę, užvožė apverstą. Kiek sudvejojęs, pasidėjo bandelę ant merginų stalo, lėkštutę pervertė ir uždėjo įdubimu į viršų. Ir vėl persigalvojo: lėkštutę nuo puodelio viršaus nuėmė ir pakišo po puodeliu. Čia netoliese yra psichiatrinė ligoninė, kilo mintis ar kartais nebus jis tos ligoninės lankytojas. Tokie žmonės dažniausiai būna įdomūs.
Likusią „indaują“ joms ant stalo nešė kaip pakliuvo. Bet kai sunešė viską, tai vieną lėkštutę nuo merginų staliuko... mandagiai atnešė man, atsainiai padėjo ant staliuko. Dar atnešė ir puodelį. Padėjo jį lėkštutėn ir, sekundę pamąstęs, puodelio rankenėlę, t. y. ąselę, atsuko į mane, kad man patogu būtų puodelį pasiimti. Labai atidžiai, lyg valandas nustatydamas, pasitikslindamas jis atsuko puodelį, kad ąselė būtų prie pat dešinės mano rankos, kurią, kaip kokį botagą, buvau atpalaiduotą pasidėjęs ant stalo. O savo pyragaitį laikiau neliečiamą, nes jį suvalgius teks keltis ir iš kavinės eiti, o aš neskubėjau, nes mačiau kad čia įdomus vystosi spektakliukas, taip trūkstamas neįdomaus gyvenimo kelionėje, pilnoje tiktai stresų.
Toks nemotyvuotas nepažįstamojo elgesys, sakant kitaip, serviravimas, merginas nesulaikomai prajuokino, nors ir iktol buvo linksmos. Sakau merginas, bet iš tikrųjų – kvatotis užvedė jų tik vieną. Ta, kuri įspūdinga savo besiveržiančiomis krūtimis, kvatojosi ne galo be krašto. Kvatojosi kaip užsukta lėlė ilgai ir garsiai, ir dėl to pasidarė žavinga tarytum gėlė. Iš juoko galvą užversdama ir vėl nulenkdama iki staliuko. Tai nežabota jaunystė! Juoko daugiau, negu pinigų turi. Jos krūtinė atsilošiant atsidurdavo visoje regimybėje kaip erotinis teatras, kuris traukia ir magina. Akims, sielai reikalinga, ir rankoms, labiausiai rankoms. Bet neprieisi, ir nei pasižiūrėsi. Bilietų čia nėra, išparduoti, nors yra tik suaugusiems. Tas vadinasi krūtys.
 
Atgavusi nuo juoko kvapą, girdžiu sako: „Sinevadas – mūsų vadas“. Nusikvatojo, ir vėl pro ašaras pakartojo: „Sinevadas – mūsų vadas“, „Sinevaaadas...!“.
O jos draugė bendraamžė, nuo keisto pono keisto elgesio, sustingo. Tokia buvo jos reakcija. Nesijuokė. Nė kiek. Ją apėmė baisus pasipiktinimas, netgi ir sumišimas. Paniuro kaip marmuras. Į marmurą tik tuo nepanaši tapo, kad ne išbalo, bet paraudonavo. Jaunatvišku raudoniu, greit atsirandančiu jautrioms ir egocentriškoms merginoms. O to vyriškio „procesiniai veiksmai“ iš tikrųjų buvo gryniausias komizmas. Kad man padėjo lėkštelę ir aš dėl to nenusijuokiau, tai tik todėl, kad šilta ir šalta esu matęs. Nors tai kas kita, bet štai giriuosi: esu pramogavęs Peterburgo, Bukarešto, Varšuvos restoranuose. Ir striptizą ten pamačiau, nors pas mus Vilniuje naktinių barų jau irgi buvo.
 
Negaliu pamiršti. Merginų vaišės buvo negausios, tuščios vietos ant jų staliuko užteko. Įdomiausia, kad jis tą pirmą puodelį nunešė joms ant staliuko be galo natūraliai ir ramiai, kaip į indaplovę. Lyg už to staliuko niekas nesėdėtų ir būtų skirtas indams sudėti. O juk sėdėjo už jo gražios išsipusčiusios panelės, inteligentiškos, pagarbos vertos, gyvai besikalbančios ir kleketuojančios. Be skambtelėjimo padėjęs ant staliuko puodelį, prie likusių indų jis grižo labai labai pamažėle..., bet šitai jau sakiau. Perkrovė joms servizą maždaug keturiems žmonėms.
Kai viską pernešė, jis vėl priėjo prie mano staliuko, pasiėmė nuo jo lėkštutę, kurią buvo atnešęs, ir nuėjęs prie merginų staliuko pakeitė lėkštutę po puodeliu tarsi nešvarią tai merginai, kuri buvo rimtuolė. Paskui užvožė visus (tuščius) puodelius lėkštutėmis lyg tam, kad kava juose neatauštų!
Negaliu pamiršti. Mergina, iškart prapliupo juokais, kai pradėjo joms puodelius neši. Atkeldama nuo staliuko neperlengviausius papus. Pradėjo kvatotis. Juokėsi ne kaip nors pagiežingai, bet laisvai ir linksmai, kaip juokiamasi nuo išradingų išdaigų, arba iš tyčinės beprotystės. Ji prapliupo juoku nuo pat pirmo puodelio, kurį atvykėlis padėjo joms ant staliuko, nes normaliai šitaip nebūna: niekas kavinėje neperdeda savo neplautų indų kaimynams. Blogiausiu atveju neša juos į plovyklą, ar ant laisvo staliuko nuneša, arba laukia kol ateis plovėja jų nurinkti. Taigi iš pat pirmo tokio judesio paaiškėjo, kad čia nekasdieniškas ponas į kavinę atėjo. Jaunos būdamos, sureagavo abi. Kuri nesijuokė, liovėsi ir valgyti, sustingo tarytum katytė, ir tik akimis bemirksėjo. Besikvatojančioji nusikvatoja posmelį nuoširdaus juoko ir vėl: „Sinevadas – mūsų vadas“. O galiausiai pridūrė: „Be jokios pagalbos“. Irgi nesuprantamai, be konteksto.
 
Ką visa tai reiškia? – norėjosi paklausti. Nes negalėjau suprasti, nė apie kokią pagalba ji, juoko proverksmiu, šneka. Gal apie ambulansą, prie kurio nesu dar pripratęs. Kur aš einu, važiuoju ar ateinu, ten ir ambulansas prisistato. Gal ta mergaitė žino šį reikalą?, gal ji pamanė, kad čia įėjo tas ponas, dėl kurio greitoji pagalba važinėja, o jis puodelius štai nešioja nuo stalo ant stalo. Tikrai tokį reiktų išvežti. O tasai nestandartiškai besielgiantis, atrodė viskuo įprastas žmogeliukas, mažas kaip špingalietas, lyginant su Saboniu. Švariai apsirengęs, plaukais nesudarkytais, rudi batai išvaksuoti – rudu, o gal bespalviu vaksu (atsimenu, naujovę: kai rudo ir bespalvio batų tepalo – „vakso“ kaimo krautuvėje atsirado, nes žinomas buvo tik juodas). Ant marškinių užsivilkęs žydrą liemenę, kurią, norėčiau supažindinti, kaime nevadindavo „biezrūkavka“, vadindavo „šniuráuka“, kas bereikalinga jau tik kalbos barbarizmų istorijai; kas nors ir ją parašys, nes mokslas, kai nedraudžiamas, nemėgsta tuštumos kaip ir nomenklatūra.
 
Nespėjau daug sumąstyti. „Myliu žmones ir žmogų“, – išgirdau sakant tą kvatoklę, jau beveik nesijuokiančią. Tik kvatojimo likutis balse girdėjosi. Ji pasiėmė nuo stalo butelaitį kokakolos ir palaimingai išgėrė jo beveik pusę.
 
Dar šią pačią laimingo nuotykio dieną taikėsi užeiti ir į knygyną su kavos bariuku, kur irgi ant įspūdžių užlipau ne kaip blaivininkas ant kamščio. (Aprašau dvi dienas: dina, kai kelnes pirkau, ir besijuokiančios mergaitės dieną.). Ten irgi radau dvi paneles. Besigardžiuojančias punšu iš labai aukštų stiklinių. Kad punšą geria išdavė butelio etiketė. Man blykstelėjo prisiminimas iš Gi de Mopasano novelės apie pampušką, kuri ilgame diližano kelyje iš Paryžiaus į Vilnių, bendrakeleivių pavydui išsitraukė iš „ragažės“ ir valgė kvepiančias fazanų šlauneles, užsigerdama būtent punšu, ne sidru. Ta skaniena net novelės autoriui apetitą sužadino, ne tik skaitytojui.
Viena tų knygyno mergužėlių irgi buvo apkūni kaip pampuška, bet kaip jaunai, tai nei storumas nekenkia. Šalia jų stūksojo platus stalas, ant kurio margavo išdėstytos knygos. Kažkuri tų merginų savo juodą plačiabrylę skrybėlę buvo padėjusi ant knygų stalo, ir aš norėjau pažiūrėti kokia knyga po ta skrybėle uždengta. Ne tiek ta knyga rūpėjo, kiek pokštas: aš paėmiau skrybėlę kaip savo (ar kaip blogai padėtą) ir... šast ją sau ant galvos. Ir iškart patraukiau prie durų, nė knygos, po skrybėle buvusios, nepasižiūrėjau. Merginos neišsigando, bet pamačiusios kad skrybėlėtas einu link durų, abi vis dėlto puolė vytis ir, aukštesnioji, nuvožė skrybėlę man nuo galvos, tyliai, bet ugningai sakydama „Atiduuoook...!“, tad išėjau iš knygyno vienplaukis, kaip ir buvau atėjęs. Kita mergina linksmu šypsenos veidu mane dar ir atsisveikino senovišku „Viso gero“, nors nebuvom nei pažįstami, nei pasisveikinę. (Dabar dažniau sakoma „Sudie“, o dzūkuose ir seniau sakydavo „Sudievu“.). Tos mergos mano, turbūt, mintis seka, pamaniau, nes šiomis dienomis kaip tik planavau juodos skrybėlės, ar šiaip solidesnės kepurės, pasidairyti (tik ne tokios kaip Kleopo Jurgelionio). O tajai gražuolėlei „ „Atiduuoook...!“, pamėgdžiodamas pusbalsiu pasakiau „Atsiduok“ – jau išėjęs į gatvę, jai negirdint, ir pamaniau ar tai nėra šizofrenijos požymis, jei su savimi kalbu. Tai šitaip kvailiojau, gyvenimą sau gerinau, neturėdamas pagerinti kuo geresniu. Vertybes kiekvienas turime savas ir manome, kad jos geresnės negu kaimyno ir draugo.
 
Pagaliau mano dėmesys šiame manuskripte atkrypo į tą nesuprantamą vyriškį, tyčia laikytą tarsi užsigardžiavimui. Pasakysiu, ką apie jį praleidau. Nebanalus jo buvo ir veidas. Aprašyti nelengva, tam reikia sugebėjimo, tad pasakysiu tik pasyviąja nuosaka: jis nebuvo nei pamišėliškas, nei chuliganiškas, nei filosofiškas ar bent dvasingas, o tik kažkiek... poniškas. Jo išvaizdą labai nekasdieniškai puošė bordinių marškinių rankovės – jos, nuo pat peties, buvo neišpasakytai išpūstos. Labiau, negu renesanso laikais. Rankogaliai ištaikingai su atvartalu, susegti auksiniais „galionikais“, kuriuose buvo pavaizduota... arklio galva. Pamačiau, kai dėjo lėkštelę man ant staliuko. „Kunigaikščio Gedimino arklininkas“, – juokais apie jį pagalvojau. Ir pasilenkiau iš arčiau tų sąsagų pažiūrėti, nejaugi jos tikrai auksinės. Supratęs, kuo aš domiuosi, pasakė: „Faingold!“. Tarė taip arti prie manęs prisikišdamas, kad aš net atšlijau, ir norėjau sakyti „Kas čia per manieros!“. Bet nutyliu viską, kas kitus sunepatogina, retai savo mintis pagarsinu. Pamaniau, kad jis gal žydas, ar koks vokietis, sakęs „faingold“. Amžiumi pusamžis, mano skaičiavimu maždaug penkiasdešimtmetis.
 
Bet akyse menasi patrauklesnė asmenybė. Kuri kvatojosi. Ji kvatojosi, kol jis triūsė puodelius nešiodamas joms ant stalo, o kai ėmė nuo jų stalo bandelę, ji net rankom suplojo besijuokdama. Nesiliovė juoktis ir jam atsisėdus už stalo, kurį šitaip įžūliai, paniekinamai apsišvarino. Juk tai beveik toks pat chuliganizmas kaip prieiti prie nepažįstamo valgančiojo ir imti iš jo lėkštės jo sausainius. Panašią sceną esu matęs: Vilniaus Pilies gatvės alinėje, prie išgėrovo, kuris vienas sėdėjo du bokalus ant stalo pasidėjęs, priėjo mergina alinės patarnautoja, violetiniu skudurėliu švariai rūpestingai nušluostė jam stalą ir... paėmusi jo nepražagtą bokalą gurkštelėjo iš jo nemažą gurkšnį, ar gal net du.
Tada nuėjo už širmos atgal, nieko nesakiusi. Tasai vyras, balta šeriuota barzda primenantis Hemingvėjų, ne tiek nustebo, kiek pralinksmėjo. Nusikvatojo taip gaivališkai ir skambiai, kaip arklys lankoje sužvengia. Kurgi bepyksi ant tokios šinkorkos. Tai draugiškumo parodymas, o ne apvogimas. Artumo parodymas. O kas gi nenorės su tokia jauna ir gražia „paleistuve“ artumą turėti. Norės kiekvienas, kuris nori. Ir aš norėjau, iš šalies tai matydamas. Net ir alus turėjo būti skanesnis, kurio ji paragavo. Šinkorkos tiesiog visuotinai būna tai šiuo, tai tuo gražios.
Tuo tarpu viskas.
 
 
Novelės pridurkai
„O!, gerai užvardinai“, – pasakė eteriu vyrukas iš KGB buveinės, kai šiuos manęs kankinimų aprašymus pavadinau „Novelės pridurkais“. Todėl pervadinu:
 
Neliteratūriniai priedai
*Dar apie dirbtinę slogą. Argi negirdėjome: gydoma sloga praeina per septynias dienas, o negydoma – per savaitę. Mane KGB gaujelė (dirbtiniu) slogavimu kamuoja jau ketvirti metai. Ir per šalčius, ir... per karščius. Atvangos duoda tik dienai kitai, ir tai nedažnai. Šiandien slogavimą įjungė iškart, vos tik išėjau iš darbovietės – iš Instituto. Nosies perštėjimo (kokio niekam nelinkėčiau) jiems buvo negana. Iškart įjungė dar ir slogavimą, lydimą nosies užgulimais (kai įjungia nosies užgulimą, tai ir kvapo trūksta). 2014.X.14
 
*KGB niekšeliai buvo įjungę man kankinančio mieguistumo būseną, todėl teko kompiuterį išjungti ir gultis lovon. Begulint, trumpam bangomis net užmigdė.
O prieš kelias dienas, naktį, išvis siaubingai nusikalto: buvo įjungę dirbtinį manęs dusinimą. Nuotoliniu būdu, bangomis. Deja, ir tai tiesa. 2014.X.29
 
*Šiandien, kaip ir anądien, bangomis įjunginėja gaujelė man tokį poveikį..., kurio gal geriau nedetalizuosiu, nes nepatrauklus tai dalykas. Eufemiškai sakant – tai įjungia, tai išjungia nosies užgulimą. Šiek tiek tai derina prie mano „veiklos“. Pavyzdžiui, įjungia, kai sėdu prie kompiuterio rašyti, kai įsijungiu televizorių, o išjungia užgulimą, kai atsigulu lovon. Kai išeinu iš namų, išjungia poveikį nosiai tada, kai atsiduriu tarp žmonių. Bet įjunginėja „nosies negalavimą“ ir mieste, ir namie būnant, įvairiais atvejais. Televizijos reklama, šiam atvejui, rekomenduoja nusipirkti jūros vandens ir kitokių medikamentų. Radijas siūlo atsikosėjimą lengvinančio sirupo. Kokiais kankinimais KGB gaujelė mane kankina, kokių negalavimų bangomis sukelia, tokių ir vaistų per televiziją pradeda reklamuoti. Tai labai dėsninga, ir jau daugybę metų. Iš visų medijų, labiausiai kėgėbizuota yra medicininė reklama. Kurie mano mintis, gyvenseną seka, ir kankina bangų sriautu, tie reklamininkams nurodo kokius vaistus reklamuoti. Šitaip tyčiojasi iš manęs. Ir šitaip. Bet tai man nesvarbu, lyginant su tuo, kaip svarbu, kad jokiais nuotoliniais kankinimais mano kūno nekankintų (nei galvos, nei kojų skausmu, kuriuo, čiurnų srityje, kankina dažną vakarą, nei dirbtiniu kvėpavimo apsunkinimu (naktį), kuris baisiau nei bronchitas ir, gink Dieve, ne kankinančia būsena, kuria kaip tik dažniausiai ir kankina; arba kam slogavimu šitiek daug metų kamuoti dirbtiniu?!, vos ne kasdien slogos būseną įjungia, net jei ir šilčiausios būna dienos).
 
Vėlesnis intarpėlis:
Jau girdžiu per radiją ir nuo mėšlungio vaistų patarinėja, kaip tik visai neseniai (2015.06.02 naktį) buvo jį man įjungę – tokį smarkų, kad visai dienai skausmas kojose išliko; vaistininkai pagaliau gal jau sužinojo, kad dirbtinį ir mėšlungį KGB satrapai įjunginėja (kartais abiejose blauzdose iškart tuo pačiu metu).
 
Racijoną gal rašykime lietuviškai su jotu, o ne (racionas). Kaip rašome bjaurus, o kažkada rašėme „biaurus“ . Gavę laisvę, jau ir pavardes, ir daug ką, pradėjome originalo kalba rašyti, tarsi visi būtume poliglotai. Aš jokiais mokslais negaliu pasigirti, bet galiu sugėdinti save ir kitus.
 
„Blogai padėta“ – tai idioma, tarpais vartota teisinant smulkų pavogimą. „Buvo blogai padėta“, – juokais sakydavo. Mat sovietmečiu nemažai valdiško turto būdavo be tinkamos apsaugos. Dabar saugo net ir mane.
 
2014 m. spalis