9. Kaip dvasios atvaizdas

      – Prašom,  prašom! Nesidrovėkit, jauskitės kaip pušelėje,  Goliau, – buvo miela ir paslaugi Gelovinė, kviesdama atvykėlį gilau ateiti į svetainę. Tokios, neįsivaizduojamos, varnas Golius jos irgi nebuvo matęs. Tiesa, Šklėrių Tamošius jam netgi daugiau kalbėjęs, kad, girdi, kol nepamatys Gelovinės, pasipuošusios brolių lelija, geriau manyti, kad vaizduotėje ar pasakose būna netgi įspūdingesnio grožio. Tačiau štai tas laikas, kai nei Tamošius, nei jo patarimai varnui Goliui negalioja. Mato, jaučia, žino ir kitokių orientyrų nereikia, kaip jam matyti Gelovinę.
  – Maniau, kad būnant danguje kojų nereikia  valytis, – pirmais žodžiais svetainėje prabilo Golius ir girdėjo, kad jie skambesni negu gerklėje, sodresni, su ištartų žodžių atspalviais. Nuaidi irgi toliau nuo panosės. It vengtų šnabždesio ir nenoro būti neišgirsti. 
  – Nereikia, Goliau, tikrai nereikia valyti kojų, – patikino Gelovinė. Šyptelėjo akimis, o lūpomis rimtai kaip senė: –  Ne tik kojų valyti nereikia, akių šluostyti taip pat. Čia man gera. Gal todėl, kad ir  viena  būdama, nesijaučiu tokia esanti. O kodėl  taip, a? Kaip manai?
   Varnas gūžtelėjo pečiais.
   – Jaučiu, kad netrukus sužinosiu. Iš tavęs.
   – Jau įpratusi, kad apsigaubdama Gelovinės atvaizdu, pirmiausia pati, taigi pati, asmeniškai pasistengiu, kad kuo jaukiau atrodytų ši svetainė, – sušneko ji. – Kaip kas kur kitur debesėlyje yra, netgi nelabai žinau. Panašu, kad Šklėrių Tamošius žino geriau, tačiau būtent ši svetainė man teikia dvasinę jautrą. Tamošius sako, kad tik iš manęs begirdi ištariant tokį žodį – jautra. Galbūt, galbūt, tačiau man  jis patinka. Dvasia, o  jaučiu. Supranti, Goliau? Jaučiu dvasinį kutenimą, niūniavimą, krutėjimą, skruzdžių bėginėjimą. Jaučiu ir žinau, kaip  ji, dvasia, gyvena.
   – Hmmm, suprantu, kad Tamošius čia buvęs.
   – Jis ir dabar yra.
   – Šklėrių Tamošius?  Dabar? – nenorėjo patikėti Golius, šiaušdamas plunksnas: – Gelovine, man pasakų nesek. Arba tu kalbi ne apie Tamošių, kurį žinau. Manasis kažkada, norėjęs patekti į dangų ir paplaukioti debesėliais, įkrito į šulinį. Na ir, supranti, kažkas įsiveisė jo galvoje. Už septynių kilometrų į Darželių sodžių pas jos  šeptūnę reikėję vežioti.
   – Ir ką?
   – Ir nieko. Į šulinį įkrito Tomas, iš šulinio iškėlėme Šklėrių Tamošių. Lig šios dienos pasiliko Tamošiumi.
   – Taip, taip, – truputį  patylėjusi atsiliepė  Gelovinė. – Dingo Tomas. Deja, ir čia jo nėra. Nors,  mielas Goliau, nelabai tikiu, kad nėra. Liežuvis suka vienaip, o dvasioje nujaučiu, kad gali būti kitaip. Ar dingteli į galvą  mintis, kad debesėliu įsisupęs  Gelovinės atvaizdas nereiškia čia esančią  Merkinės kraštų Gelovinę. Mudvi nesame tapačios. Tai lyg savaime  suprantama, bet  kažkodėl neretai nenorima tai žinoti. Kodėl, Goliau?
     Toks Gelovinės pakalbėjimas Goliaus galvai nebuvo sunkus. Tačiau ir sunkaus, filosofinio supratimo jis nevengė.  Supras tekstą taip, kaip reikia, ar nesupras,  negi bėda? Svarbiau buvo įsiminti ir,  nunešus į  pušelę girdėtas kalbas, iškalbėti jas kaip iš stenogramų. 
   – O! Prašau, Gelovine, neskubinki manęs atsakymais. Ten, pušies šakose, regisi, kad ir  protas imlesnis. Jis ten kaip padėvėti batai kojų nespaudžia. Tačiau ir ten  atsitinka, kai su  pačiu savimi nesutariu. O čia? Čia pirmą  kartą ir nors drąsinuosi, tačiau dykos pasirodo tokios  mano pastangos..
   – Oi, ne, Goliau!  Tu čia irgi ne pirmą kartą.
   – Ką?
   – Sakau, kad čia  ne pirmą  kartą. Ar  manai, kad  jau  nežinau,  kur buvau, kur  ne?  Anot žalčio,  varnas –  kvailas,  anot tavęs, Gelovine, varnas aklas. Tad  gal iš  tikrųjų pats  metas  padainuoti ir varnui.
 
Apakę akys žiūri į pasaulį
Jaunyste! Ji  dažnai nepatikli
Ir netiki, kad varno  akys mato
Labai  toli, –
 
   – Ką čia sudūmojus taip, kad mudviems neprisieitų ginčytis. Ot: pasakai žodį – ir aišku. Pasakai kitą – dar  aiškiau, – pusbalsiu ir lyg pamąstydama  neskubiai  kalbėjo žodžius, kol sudūmojo ir pakvietė: – Nagi ateik arčiau ir pasižiūrėk,  kaip atrodo paveikslėlis, kuriame aną kartą  panorau nupiešti save ir Šklėrių Tamošių. Neliūdna buvo.
   – Tu ir piešti  moki? Lankytis pas tave ir nežinoti tokių dalykų?  Ne, ne, taip nebūna, Gelovine. Suprantu, kad man  laikas  skristi  atgal, į  pušelę.  Ir visai ne bėda, kad joje  žaltys įsitaisęs...
   Ir atsišaukė Gelovinė į varno žodžius:
 
Klausausi varno
Ir siela meldžiu,
Tamošiaus pakartodama žodžius,
Kad jeigu lemta mums nebūti,
Tegu už mus po mūsų
Varnas Golius bus. 
Pelėda