Pilki namų stogai dainuoja.
Dulksna aptrauktas šaltas rudenio dangus,
O miesto pilkuma pakibus virš galvos man moja,
Kai vėjas gatvėj vaiko šiukšles ir lapus.

Seni gyventojai susėdę draugiškai aptarinėja dieną...
Vaikų būriai paklydo tarp laiptinių pilkumos,
O mums, jauniems – pagrot, išgert po vieną
Ir būt būry, pabūti lig aušros...

Laiptinėms šąlant, šąla ir pasaulis.
Nyku kažko, tik susileist ar pasigert..
Ir vėl depresija užlieja mano saulę,
Kuri po vakaro triukšmingo nebenori prisikelt.

Išgąsdinkim nekaltą skubantį praeivį,
Gal jis rytoj pabudęs prisimins taip mus.
Išgerkim, bet nenusigerkime už tai, kaip dienos eina –
Kaip laikrodžiai – skaičiuodami dūrius.

Išpildyk paskutinį mano norą, broli,
Nupieški varnas, miegančias ant ištiestų elektros linijos laidų,
Įrėmink atmintin ir paskubėk, atnešk tai guolin,
Norėčiau aš nebesapnuoti jų akių...

Pagrok man paskutinį kartą liūdną dainą,
Kad aš pamiršt galėčiau savo negandas visas.
Priminki man, kaip švirkštą panaudotą, mano klaidą,
Gimimą  priešaušry, nužudžiusį mane.