Tiek ir reikėję, tik tiek –
Vėjui nurimus, malūnas sustojo.
Suplyšę, nereikalingi jo vėjui sparnai.
Liūdna bus.

Argi reikia taip tarti?
Ačiūdie, jau žinau:
tai gyvenimas – irgi.
Gilus ne mažiau kaip dangus
plėtrus, kad kraštų nematyti,–
   priartėjęs prie debesėlio, išgirdo Varnas Golius, o  paskui ir šaukiant:
   – Varnai, ar girdi? Aš čia  tau tokią skulptūrą lipdau. Viską  žinau, beje. Viską. Tamošius į šulinį žiūrėjo. Naujausios žinios iš jo.
   – O ne naujausios? Labas, beje.
   – Labas, Goliau. Tarp jų  yra ypatingesnė. Tačiau nagi pasiskubink, pasiskubink ir nekranksėk apie  senatvę. Juolab kai nežinai, kas ji yra.
 – Stengiuosi ir neragintas skubėti, bet regi kaip. Nekaip. – jau įskridęs į debesėlį pasakė varnas Golius. – Sparnai moja,  bet vis mažiau į dangų pasispiria. Tai ir yra  senatvė. O tu va, Gelovine, vis gražėji, gražėji. Kokie dievai tave tokią puošia, a?
   – Įsidėmėk, bičiuli, kad šį kartą tavo žodžius  priimu ne kaip komplimentą. Aš ir pati save gražesne  pamačiau.
   – Ar manai, kad  varnas Golius tau kada kalbėjo  komplimentus? Jeigu tokie yra, nežinau, kaip jie atrodo.
   – Gerai, varnai, gerai. Paglostyk mane sparnu ir glauskis, kur tau patogiau. Pakalbėsim ir apie tai. Beje, siūlau nuo to pradėti. Sakai, vis gražėju. Klausi, kokie dievai mane taip papuošė?
   Ne pirmą kartą, kai jiedu, varnas Golius ir Gelovinė, susitinka debesėlyje. Varnui tai visuomet  būdavo šventė, tačiau specialiai jos sau nekūrė ir, atpažinęs debesėlyje įsisupusią Gelovinę, neskėtė  sparnų skristi pas ją. Netgi priešingai; juos glaudė taikydamasis nusileisti į aukštesnį medį ir  šitaip stebėti  jam mielą esybę. Tikriausiai, ne kitaip būtų atsitikę ir šį kartą, jeigu ne šioks toks kivirčas ar,  ar,  ar... Na, ne  kivirčas gi tai, ne pyktis. Turbūt yra ir  kitaip įvardintų nemalonių dalykų, ir šis, aplankęs  juodu su žalčiu,  tikriausiai iš anų, kurių varnas nemokėjo įvardinti. Išskrido lyg į niekur, be  tikslo, tačiau pamatęs Gelovinę, nudžiugo kaip  mažas  vaikas žaisliuką radęs ir buvo laimingas, kad yra pušelėje žaltys, kad nemielas su juo pašnekesys jį stumtelėję išskristi į Niekur.
 
Šva! šva! šva!
Skrenduuuu...

   Ką veikia paukštis danguje, žmonėse  nedaug pamąstoma, nedaug rūpi. Žino, kad jiems ten būtina skristi. Kaip kitaip ten pabūtų, jeigu liautųsi skristi?  O ką kalbėti apie debesį?  Debesis?  Ypač kai jie tylūs, nežadantys škvalų, perkūnijų? Plaukia lėtai, neskubėdami, atrodytų, kaip apsvaigę nuo gero vyno tokia savo  būtimi.
   Va tokią ilgą laiką varnas Golius tematė ir debesėliu įsisupusią Gelovinę. Net be vardo. Ir jeigu ne Tamošius, kažin kaip jo gyvenimas atrodytų dabar,  bet kad ne toks, tai neginčytinas dalykas. 
    Varnas, paraginamas Gelovinės, jau buvo nužiūrėjęs vietą, kur jam prisėsti, kai šit pati Gelovinė  kažką reikšmingo nusprendusi ar atsiminus ištarė:
  – Ne, ne, varnai. Atsiprašau. Jau ir tavęs šliniuose kaip Tamošiaus pasiilgstu. Užsimerk – atsimerk, užsimerk – atsimerk, arba tiesiog pėstute užeikime į neseniai įrengtą erdvę, sakytum, svetainę. Galbūt per didelė pasirodys, bet kuomet ji skirta susitikimams su  Poe (taip vadinu Poeziją) ir Pro (o šitaip – Prozą), tai didesnė erdvė netrukdo.
  – Ir tai naujiena, kuri, kaip supranu, ne iš paskutinių.
  – Tačiau ypatingesnė, reikšmingesnė. Bent man. Mano sielai. Man buvo prasmingiau sužinoti, kad mano  eilėraščiai išspausdinti žmonių raštuose. Ne iškart  patikėjau, betgi Šklėrių Tamošius patikino, –  parodė kaip į  autoritetą Gelovinė.
  – Jis irgi nemoka  skaityt, – netyčia žioptelėjo Golius.
  – Apie tai, ką žmogus  žino, skaityti nereikia. Laiką reikia  eikvoti dalykams, kurių  jis nežino, – patikino Gelovinė kartu paragindama: –  Prašom, prašom, ir  aš tau ne tik papasakosiu, bet ir  parodysiu, kaip toji žinia atrodanti.
Taigi, pirmyn,  varne, pirmyn.  Drąsiau...