Karališkasis purpuras ant krašto debesies
Dabar kiekvieno brėkšmo įprastinis ženklas.
Šaltom rasom prausiesi? Jų bodies?
Apsunkęs derliumi jauties ar bergždžiai menkas?

Ištiško nerimas šermukšniais, putinais —
Narkozės gavęs Giltinę bučiuosi.
Kai rankos taikysis šakas būties paleist,
Už minutėlę dvarą atiduotum.

Šeimynos paukščių pabaigė vargus —
Giedoję rytmečiai staiga nutilę spengia.
Gausa kitimų spaudžia atsidust,
Lietus per kruopščiai merkia, plauna, drengia

Lig šiol dar buvusias visas žalias spalvas.
Liks pilkos pakulos, nei šilko, nei brokato?
Grėsmingą purpurą gal debesys nuneš? 
Ne. Dar jo atneša ir ant miškų iškrato.