Laiko ženklai nesulaiko

Kai pilnos mėnesienos naktį blausią,
glostydamas užgautą sielą ir ausį,
ėjau iš Lenino aikštės į Lukiškių aikštę,
tai radau prie sienos raudančią Figūrą,
dėl žmonių žiaurumo pasimetusią ir baikščią,
vėl skriaudžiamą sužvėrėjusių kiškių.
 
Tada man pasidarė neramu ir gūdu,
tarsi nuo Gudų girios būtų atėjęs
ir prie kojų nusileidęs radioaktyvus debesis,
kurį atpūtė ūmus rytų vėjas,
todėl per mirksnį praradau
kelis metus taupytą ramybę ir santaupas.
 
(Žodžių) lietus ir (poezijos) vėtros
atnešė egzistencinio žvarbumo įspūdį,                          
o beprasmis (kūrybos) vakaras
dvelkė pernykščių eilėraščių puvėsiu,
sukurdamas melancholišką nuotaiką
su miegu ir erotiškais sapnais, kurie skleidžia  
tėvė tvaiką, pamiršę tautišką orumą ir saiką,             
sustiprintą nežinojimo, ką galima pamiršti,
o ką užklojo laiko patina, susigrąžinti.
 
Galiausiai Figūra pavirto į juodą Katiną,
pažįstantį slaptąsias Miesto vietas,
o jis kasnakt išeina į tamsą,
genamas medžiotojo instinkto,
kuris kartu yra ir laisvės troškulys.
Šią metamorfozę suvokiau kaip Ženklą,
rodantį, kad iš kelio ir proto dar neišėjau –
netgi atvirkščiai, įgijau tiesumo kažkiek,
nes šiandien apie žmogų daugiausiai žino   
ne (nusi)rašytojai, ne aktoriai iš teatro ar kino,   
o daktarai ir Sodros darbuotojos.
Na bet kiek laiko nuėjo perniek...
Langas Indausas