Kai ašaros lietum per stiklą rieda
Ir vėjo šuorai daužo menką viltį
Dar kartą vasarą sparnais paliesti,
Dar kartą kilti, nors paskui ir kristi,
Aš savo ilgesį virš pievų išsijojau, 
Verkiau, juokiausi, buvo gražios dienos, 
Dangaus mėlynėj debesėliai brinko
Ir taip svaiginančiai kvepėjo pievos.
Neliko  prievaros, skriaudų neliko –
Vieninteliu pabūk šią skaisčią dieną, 
Kad vėl galėčiau pas tave išeiti,
Sapnais paliesti dangų, mėnesieną.
..........................................................
Kai ašaros lietum per stiklą rieda
Ir vėl nelieka nei prasmių, nei žodžių, 
Pabūk vieninteliu, kuriuo tikėčiau, 
Kuris atneš rausvų aviečių dieną...