Kai keliavau iš Pagirių į Troškūnus,
mačiau prie gir(i)os surikiuotus girtuoklių kūnus.
Jie buvo jau gerokai pavytę,
todėl neatrodė estetiškai ir dailiai,
švytėjo vasaros lietaus aplyti,
akys ieškojo gyvybės vandens pokyčiams,
o žvilgsniai klaidžiojo po apylinkę bailiai,
bet manęs tai nenustebino,
nes dar Juozas Er. skelbė,
kad nesikeičia tiktai kvailiai,
o jie, kaip žinote, į savinaiką linkę.

Tada vėl suaktyvinau smegenų neuronus,
įtempiau raumenis,
Dievaži, dėjau visas pastangas
pamatyti socialinę pasaulio sandarą,
net surinkau į kaimyno daržą sumestus akmenis,
dirbau su užsidegimu ir ugnele,
pamiršau čempiono pusryčius, baseiną ir barą,
todėl Troškūnuose pirmiausia aplankiau
muziejų – namelį su širdele.
 
Kita kelionė bus iš Troškūnų į A le Uteną
aplankyti karaliaus Utenio butelių muziejų.
Tai sena svajonė ir ją su aleute Elena
savo, keliautojo, ateitį sieju.