Žaltys, nenuleisdamas akių, stebėjo įstrižaine į dangų kylantį ir po truputį vis mažėjanti varną. Toks reginys niukino ir budino jo atmintį. Kažkur skaitęs ar  girdėjęs. Aha, aha, girdėjęs pušelės  tyloje: 
 
Na, ir tikėki savo akimis:
Mažam taškelyje sutilpusi žvaigždė.
 
   – Varnas? – įsiklausydamas į muzikuojančią pušelės  tylą vienu žodžiu paklausė žaltys.
   – Varnas, – tuo pačiu žodžiu atsakė pušelė.
   Įsikūręs įnamiu varnas Golius buvo tiesiog nenuorama. Retai pasitaikydavo, kad iš kelionių sugrįžtų be nieko – tuščia burna ar siela. Jam būdavo smagu, miela, prasminga, kai jo kitur išgirsti ir atskraidinti į pušelę tekstai nežinia kaip išlikdavo ir pradėdavo elgtis visaip: ar dainuoti, ar giedoti, ar dar kitaip pasirodyti. Jie gebėjo persimainyti taip, kad atrodė, jog jais kalba tolima realybė. Ir kalba panašiai, kaip dabar jis, varnas Golius, kaip žaltys ar ji, pušelė, kaip Šklėrių sodžiaus Tamošius ar Margionių kaimo kluono teatro scena, į kurią susirenkama pabūti už kitus ir už juos pakalbėti.
   – Kaip čia taip, a? – klausdavo varmas Golius. – Kokie  stebuklai tavyje, pušele, gyvena?
   – Nebūtų jie, pasak  tavęs, stebuklai  tokie, Goliau, jeigu ne tu. Aš tik padedu į rieves tai, ką iš tavęs ar kitų išgirstu.
   – Padedi?
   – Tarkim, panašiai kaip tu į savo galvą ar burną.
   Ir atsitikdavo, kad varnas Golius tik perklausydamas tokius pušelės įrašus suprasdavo jų turinį. Ir ne tik jis,  Žaltys irgi neretai taip. Berods, ir šį kartą tik dabar suprato eilėraščiu iškalbėtą tiesą, kaip mažame taškelyje sutelpa žvaigždė. Panašiai kaip ir varnas. Toks nemažas, o skrydyje – antai! –- jau kone taškas.
    Žaltys neatitraukė akių nuo tolstančio ir kūnu mažėjančio varno, o atmintis irgi neliko dyka: iš jos buvo išgirstas ir ankstesnis pušies paošimas.
 
Atrodo, žarija mažesnė negu ji, (taigi žvaigždė)
Negu pražydusi pavasariu gėlė. ( taigi žibutė, žibuokle ar dar kaip).
 
   ... o  varnas Goliaus, labai sumažėjęs, priartėjo prie horizonte boluojančio debesies. Buvo  panašu, kad  jis ištirps, išnyks  ne nuotolyje, o būtent  debesėlyje.
   – Geras paukštis. Teisingas  paukštis, – pasakė  žaltys. – Turėti tokį prie savo sosto – prabanga. Argi ne?
   – Tai kad pats vertas sosto, – atsiliepė  pušis.
   – Ko  gero, ko  gero. Apie  tai negalvojau,  – vėl žaltys, – tačiau skaityti vis dėlto nemoka. Nujaučiu, kad taip neilgai  truks. Neužmiršk šio mūsų pokalbio užrašyti, pušele. Teišgirs kada  nors ir sužinos,  kad  ne iš piktos valios jį pakvailinau. Aną tekstą netgi ne aš sugalvojęs. Gal žvirblis, nes vietoje  parašo ten taip: 
 
O žvirbleliui nabagėliui
Galvelę skaudėjo. 
 
   – Taigi, taigi.  Bet  ar reikėjo? – paošė pušis.
   – Todėl ir paprašiau tavęs įrašyti į rievę šį  pokalbį.
   – Tai mano prigimtis, žalty. Rievėje šalia jo Šalia jo, beje, ir eilėraštis, išgirstas iš varno.
 
Na, ir tikėki savo akimis! 
Mažam taškelyje – sutilpusi žvaigždė. 
Atrodo žarija didesnė, negu ji, 
Negu pavasariu pražydusi gėlė. 

Todėl ir vėl save paraginu mintim – 
Pagerbk malda, kol protas nesuvokęs, 
Ką savo akimis regi. 

Tikiu, kad vienąkart už laiko tolių 
Ir ta žvaigždė, taškelyje dangaus, 
Laivus Visatos keliuose priglaus – 

Ir bus skaudu, kai atsigręžę atgalio, 
Kolumbų sūnūs pamatys – 
Išnyko Žemė vyzdžiuose akių, 
Net taškeliu savęs nerodo
 
   – Ištvėrė, nekirto snapu į akis. Ištvermingas, reiškia, – vėl varną Golių žaltys ir samprotavo: – Išties, ko  gero, yra didžių  dalykų, kurių  mes nė taškeliu  neįžvelgiame, o  tiesoje jie tokie, kaip, tarkim,  visas šilinių  kraštas. Ar net didesni.  Pradžioje pamatai taškelį, paskui jis didyn, didyn ir jau kaip varnas, o paskui, arėjant jam, dar labiau didyn, didyn, kol  ir pagaliau štai visas šilinių dzūkų kraštas. Akys mato, o ausys girdi:
  – Keleivi, stabdyk ir švartuok savo laivus prie jo. Džiaukis, kad tokie turtingi savo būtyje esame.