Atmintys

Seniai išblėso atmintys – jos nebegyvos,
ir tarsi vilnys būtas laikas nebešoks,
kažkas, už ko laikiausi, buvo sapno syvas,
ir jį, srovėjusį būtim, karčiai diena išjuoks.

O tu dar būsi man stebuklas, dyvas,
tarp juodo, balto, tarp nakties, šviesos,
tie ryto rašmenys ir spindulių kursyvas
vis tiek tavim kaip atgaiva alsuos.

Te jūros vilnys tavo krantą glamonėja,
tiktai manęs tenai nebus,
o posmai, žodžiai, vis kažkur skubėję,
plukdys tolyn laiškų laivus.

Ant kranto to vis tiek numirs Orfėjas,
ošimas jūros ar daina jo bus?
bitėžolė