Mylėkime ir būsim mylimi,
Save mes atiduokim tarsi duoklę.
Mes – debesys nuplaukę dangumi,
Mes – medžiai naktyje tartum vaiduokliai.
 
Surinkime, surinkime lašus
Į vidų savo – virskime į liūtį.
Ir nebijokime – juk meilė nepražus –
Negali amžinybė amžiams žūti.
 
Ir tebūnie nuplauksim dangumi,
Ir tebūnie tylioj tamsoj ištirpsim.
Imk paskutinį lašą. Tu imi,
Lyg vėjy virpa rankos – šakos skirpsto.
 
Galbūt tas lašas – pranašas lietaus,
O virpesys – atodūsis prieš audrą.
Aš sausrą pasiliksiu... Liks vien tau
Dangus ir žemė, kad tu juos nuplautum
 
Jausmais, kurie tikrai verti aukos,
Ir Vaivos juosta pagaliau nušvistų...
...........................................................................
 
Tu rinktis negali. Tai aš renkuos
Save, kaip padėką už viską, viską...