Pamiškės namelis
Aplinkui žydi svėrės, balandos.
Takelis į pamiškę traukias.
Ir kiškis ten spąstuose rauda
Lyg nuskriaustas vaikas.
Ir aš ateinu.
Namelio pamatu bėga
Ruda skruzdėlytė.
O žmonės, ar krutat, ar miegat?
Toks rytas!
Nepajuda niekas.
Nežiūri joks langas į svečią.
Praeisi, sustosi – vis viena
Girdėsi vien tylą,
Į širdį tau kalbančią tylą:
,,Čia buvo, gyveno pamiškės trobelėj
Ligotas vienišas senelis"...