Laukimas pražudo laiką
Ir neleidžia pastebėti daugybės išsipildymų.
 
Tą rudenį man turėjo sukakti šešeri.
Mūsų panamėj rengėsi žydėti rožikės –
Rausvos ir baltos – jau matėsi žiedlapiai.
Ateidavau kasdien, atsisėsdavau ant suolelio po langu,
Laukdavau –
Kada gi išsiskleis puošnūs žiedai?
Ar tikrai laukdavau vien to?
O kai jie išsiskleidė,
Mano vaikystė jau buvo praėjusi.
Nepastebėta.
 
Vyšnios jau buvo rausvos,
Bet dar kietokos, rūgščios ir karčios.
Babūne, babūne, ar greitai nunoks vyšnios?
Jau greitai.
Kas rytą įsikardavau į medį ir laukdavau –
Vieną dieną, antrą, trečią,
Kol sykį prisnūdau,
O kai nubudau pažadinta keisto čiauškėjimo –
Pakilo pulkas varnėnų,
O aš gulėjau po medžiu
Abiem rankom suspaudusi nubrozdintą kelį.
Vyšnių nebebuvo.
 
Mus išvarydavo iš repeticijų –
Spektaklis suaugusiems,
Bet retkarčiais pavykdavo pasislėpti užkulisiuose.
Kaip  mes laukėm, kada užaugsim,
Sėdėsim partery,
Artistai bus apsirengę puošniais rūbais
Ir bučiniai bus tikri, neslepiami,
Ir visos aistros tikros!
Šiandien susirinkom, susėdom partery –
Kas išdrįstų mus išvaryti?
Laukiam, kada gi, pagaliau, pakils uždanga.
Salėj tylu, prietema,
Valytoja prozaiškai brūžina šluota –
Gyvenimo spektaklis jau besąs pasibaigęs.
Nepastebėtas.