Plieno dalgis pjauna šieną
Ir atauga jis vis viena.
Kiek tik nori kirski smilgą,
Nori trumpą, nori ilgą.
Žemė vėl ją išaugina,
Nuo mirties ją nuolat gina.
 
Bet gyvenimą jei kirsi,
Pats aukštielninkas nuvirsi.
 
Būna žmogui tankiai bloga,
Turi jis dirbtinę slogą.
Bangomis tą slogą daro.
Neapkęsk tokio padãro.
Tankiai duoda blogą ūpą,
Nuo kurio atvėpsta lūpa.
 
Išnaikink, plieninis dalgi,
Ir atimk piktybės valgį.
Jie įkibę man į plaukus –
Kaip čia man mirties sulaukus.
Jeigu džiaugsmo duotų giją,
Pasibaigtų ši vergija.
 
 
   2016 m. balandis