Balti, batistiniai, švelnučiai marškinėliai vaikystės
Sapnuodavosi retkarčiais man naktimis.
Tai artefaktas mudviejų būtyje, mama, kuriam nelemta sugrįžti.
Tikri tiktai dabartiniai sapnai paryčių,
Iš kurių nubundu pavargusi, nepailsėjusi,
Tankiai tankiai mušančia širdimi,
Tarsi šunimis užpjudytos stirnos.
 
Mudvi klampojam sapnuose
Per rudens purvynus –
Dvi svetimos moterys,
Amžiams surištos,
Nieko nemylinčios,
Negalinčios mylėti –
Ne mano meilės tu ilgėjais,
Man tavo meilės niekas negalėjo atstoti.
 
Siaurutė kūlgrinda, gilūs akivarai,
Abejingumo šaltis...
Klampojam, klampojam, klampojam
Ir niekada neištiesiam viena kitai rankos –
Amžiams surištos.
Amžiams vienišos.
 
Paleisk mane, mama,
Prašau, paleisk mane pagaliau į gyvenimą vieną –
Bent į paskutines mano dienas, naktis –
Su baltais, batistiniais, švelnučiais marškinėliais vaikystės,
Gal bent į nueinančią tu atsigrįši ir pamatysi,
Gal atsitiktinis praeivis išties man ranką,
Įvyks stebuklas.
 
Išėjai iš gyvenimo,
Išeik iš sapnų.
Mama!