Atspindžiai

Nebuvo turbūt pasimatymų, žvilgsnių ir juoko –
Beribis tikėjimas – lipsime dviese ant liepto.
O ten apačioj – po mumis – mėnuo spindi... Ir juodas
Tūnojo dangus tarpu švendrų likimą paslėpęs.
 
Miegojo net vėjas žvaigždžių nubučiuotas, jo skrydis
Teliko sapne, į kurį niekas mūs neįleido.
Užmigo jausmai – vis tie patys – nemokantys vytis,
Bet einantys prieky ir niekad nerodantys veido.
 
Kaip keista, kad mes vis budėjom... Gal buvom įpratę
Matyti vien atspindžius ežero aklo paviršiuj.
Ramybė kokia... Tiktai retkarčiais Grįžulo ratai
Kliudydavo debesis...  Mudu paliesdavom pirštais
 
Mintis, iš kurių susikūrėm pasaulį bei tiesą,
Kad rytas neauš, nes raudoniai saulėtekio skaistūs
Juk vėją prikels ir bangas...
.............................................................................................................
 
Vėl nepaprastai keista,
Kad likom tiktai atspindžiuos šalia liepto mes dviese.
kaip lietus