Atrodytų, kad būtas laikas lyg ir nevertas, nes vis dėlto yra būtas ir nėra ko daugiau iš jo benorėti. Tačiau jeigu ir panorėtum, tai bergždi gi tokie norai, o  juo labiau panorus ką nors pakeisti ten.
   Goliaus pušelėje būta ir kitokios gyvasties, Net bičių spiečius įsiveisęs. Nereikėtų užmiršti ir gausybės įvairaus plauko praeivių. Sustodavo ir (sustoja), pabūdavo (ir pabūna), pailsi, palikdami margų prisiminimų iš gyvenimų, kurie kitų ir kažkur, toli, tačiau daugiausia  joje muzikos.. Gražiausios. Nuostabiausios. Ir nežinai, iš kur ji tokia  atsirandanti. Kai pučia vėjai, šnabžda vėjeliai, pagaliau kad ir audros pasiaučia... Na tegu, tegu – vadinkime ir tai muzika, tačiau prasmingiausiai ji pasigirsta tyloje, kai joks kitoks virptelėjimas Goliaus  pušelės šakose, visoje jos esybėje nepasikrutina. Tik muzika. Tuomet tik girdėk, džiaukis, užsimiršk, kad tokia ji esanti, yra ne kažin kur pasaulyje, o čia pat, šalia Šklėrių ir Margionių sodžių, kone prie pat pamiškėje įkritusios nedidelės pelkės, vadinamos  Miselio Balale.
   Kažin, ar ir kitur taip? – ne kartą pamanydavo  pušelė: – Ar ir kitur tiek daug muzikos, kaip pas  ją?
   – Jeigu tuokart atsirasdavo  ko klausti, tai nedvejodama ir klausė. Klausė ji to ir varną Golių, o  šiam ir pirmą, ir antrą, ir kelintą kartą pasirodė  keistoka, kad tokių paprastų dalykų pušelė nežino.
   O vėlesnį kartą  jau  taip:
   – Ar žinai, Goliau, kaip atsiranda giesmė?  Arba, tarkim,  daina. Tai, beje, labai paprasta.
   – Paprasta? Labai? – kilstelėjo varnas sparną, prisilaikydamas, kad nenuslystų nuo šakos. – Nežinai kaip  atsirandanti muzika, o dainas kurti tau  paprasta.
   – Todėl ir paprasta, kad man belieka tik  įvynioti tekstus į  muziką ir, prašau: dainuok, giedok. Kad ir  taip:   
 
Varnas Golius pakėlė sparnus
ir: šva! šva! šva!
Skrendu
Šva! šva! šva! – viršum girios Gudų.
Šva! šva! šva! – virš Čepkelių
Šva! šva! šva! per  visus Šilinius
lig Merkinės, lig Liškiavos
 
Skrendu
 
Bent  du amžiai jo sparnuose
ir skristi senoliui  nelengva...
 
   – Ir viskas? – po užtrukusios valandėlės paklausė varnas.
   – Oi, dar ne viskas, – iš drevės iškišo galvą žaltys.–  O jeigu ne tik apie šį tekstą, įvyniotą muzikoje, tai, Goliau, siųsk  čia karietą. Nežinau, kiek jai prireiktų reisų, kol ji išvežiotų va šitaip pušelės sukurtas  dainas ir giesmes, tačiau tokiu atveju jos žirgui Ygagai tikrai nepavydėčiau.
   – Apie kokią karietą kalbi? Apie kokį Ygagą?
   – Palauk,  neskubėk, o ir man netrukdyk. Jau  posmui  išsižiojęs, –  pasakė Žaltys ir taip, kaip iš  plokštelės:
 
Bet negi sapnuodamas lauksi mirties,
Kai mergos šilinių
Kasas pušimi pasipuošusios.
Dievas žino, ką daro – nedaro:
Vienos eina vienur,
Kitos eina kitur,
Bet išeit  iš Šilinių negali...