Į rudenį
Kaskart naujas, plačias erdves atverdavo man kelio vingiai,
Pasaulis gundė, kvietė, šaukė, stulbino, žavėjo ir žadėjo –
Jaučiau, kiek daug lieku aš jam, gyvenimui, skolinga,
O jis lengva ranka turtus dalino – žėrė, žėrė, žėrė.
Paklausti nesusipratau – tas viskas duodama man dovanai ar skolai?
Saulėtekiai, pirmi žiedai, draugystė, meilė, juokas nakties tyloj ir audros,
Jausmų paletė, rankų šiluma, daina iš sutemų, kasdienė duona
Ir žodžiai – su visom prasmėm – svaiginę tarsi viesulų virš jūros gausmas?
Bijau beklausti. Gyvenime, šiandien aš tavo bankrutavus, nemoki klientė.
Nepulk iš pasalų, tai negarbinga, kai baigia kasdienybė sunkti paskutinį lašą,
Einu nepakviesta – senutė, palinkusi prieš vėją, į paskutinę tavo šventę,
Už viską dosniai užmokėsiu auksu rudenio – pažirusiais ant tako klevo lapais.