Džiaugsmo malonė dangų apkabino,
Šypsodama stipriai suspaudė prie krūtinės,
Danguj net debesėlį kukliai pašokdino,
Kitiems pabiro ašarėlės džiugesio, ne, ne dirbtinės.
Keliaudama po dangų, žemės nepamiršo,
Tai šen, tai ten vis mesteldavo smagią žinią,
Tie skaidrūs spinduliai žemę su dangumi supiršo,
Garsas galingas driekėsi aukštyn — meilę pažino...