Varnas Golius nutūpė į savo lizdo pušį ir, iškvėpdamas nuovargį,  atsiduso:
   – Ak, namai  nameliai, išskėsti sparnus skrydžiu vis dar nei tingu, nei sunku, bet  moti jais, apskristi šilinius, oi, kaip nelengva. Panašu, kad senatvė ir po varną Golių  braidyti  pradėjusi. Nedrįsk, nedrįsk, gerbiamoji. Ir atsiminti jau ne taip paprasta, tačiau ir be to man neapsieiti. Supranti, pušie, ir be atminties  varnui neapsieiti, nes  antraip jis jau  ne varnas Golius.
   Senoji pušis nelinksmai sugirgždėjo. Žinojo, kad  be savo įnamio jos čia seniai  nebūtų likę. Būtent varnas išsaugojo ją nepaliestą žmogaus  kirviu ir dabar gražu  pažiūrėti – keliems ilgarankiams  susiėmus jos liemenį vos beapkabinti.
   – Būsim dar, mieli nameliai, būsim. Reikia  būti,  – vėl ištarė Golius ir, nusprendęs patikrinti savo atmintį, deklamuodamas kėlė iš smegenų giliau įstrigusį eilėraštį:
    
Tas mano AŠ,
kitaip Savęsp (ar Ašašai) vadinamas.
Kaip Jums parodyti, kaip apibrėžti jį?
Kartais ten senis ir lazda
kaip žirgas  man,
kartais  važiuoja  traukinys
ir nesmagu, kuomet sustot nemoka.
 
Šalie Savęsp, šalele Ašašai,  tu nuostabi.
Čia surandu užgimusį  save,
matau lopšy
Ir mirusį, paklotą ant lentos.
 
O karieta?
Ne taip svarbu, kad sudaužyta.
Jai vėl iš nuolaužų ir atminties
konstrukcijas dedu.
Su ja dar vis į ateitį tikiu,
į šitą man nelengvą knygą.
Ir nemanau, kad gali būt kitaip.
 
Sužvenki, žirge Ygaga, sužvenk
per visą šimtmetį,  per du...
per visą tūkstantmetį mano krašto.
Na taip, šiandieną bent truputį nedrąsu
parodyti į sielai  mielą  vardą
(kažin, kaip jis ilgai čia bus?)
bet  ten, Savęsp,
ten Ašašai šaly,
tėvyne Lietuva,
mes amžini.
 
–  Būsim,  Goliau. Reikia būti, – atsiliepė pušis į varno Goliau deklamavimą,  o viršum  jųdviejų ir viso miško, viso šilinių krašto Merkinės  kryptimi it Gelovinės  ežero  atvaizdas plaukė  debesis. Murzinas, drumzlinas kaip jo vandenys.