Nuslinko debesys savu keliu,
Lietus pagirdė žemę.
Džiaugiuosi vakaru vėsiu,
Kvėpuoti lengva, gera.
 
Einu taku, sunkūs lašai nuo eglių krinta,
Atrodo, juokiasi:
 — Nebūk bailys,
Žiūrėk, pro medžių properšą dangus jau švinta,
Šiandien daugiau, matyt, jau nebelis.
 
Jei būčiau vaikas, perbrisčiau per balą.
Dabar ja brist tikrai nesolidu.
O būtų dar smagiau ranka išraust kanalą
Ir leist tekėt siauručiu upeliu.
 
Čia vasaros lietus, čia Lietuva,
Mažytis kraštas ant Dievulio rankų.
O juk yra, pasaulyje yra,
Kur nesulaukia lūpos lašo menko.
 
Žinau,
yra šalių kitų, labai turtingų,
Galbūt kai kam ten lyja pinigų lietus.
Tiktai žmogus ar visada laimingas,
Išsaugojęs nuo tėviškės takų batus?