Mažasis mano drauge, kur buvai prieš šitiek metų? Ką veikei prie pušų kamienų, atsiduodančių sakais? Kodėl saujoje laikai tą smėlį? Jis byra. Tiesiai tau pro pirštus. Manai, gyvenimas ilgesnis bus, jei... man pasakojo apie tave, sakė, didvyriu tapai, jūrų šitiek apkeliavęs, perkopęs kalnų. O va dabar stovi pavėlavęs ir lauki, kol pasakysiu tau bent žodį. Kaip gaila, kartu ir gera, bet labiau gaila. Didvyris kitiems, o kas pats sau? Prašvilpei gyvenimą su vėju, iššvaistei dienas kvailystėms. Tu puikiai tai žinai, žinai, kiek laiko reikia medžiui užaugti, žinai, kiek laiko reikia saulei pakilti, žinai, kiek laiko reikia klausytis įkyraus juoko, kad jį pamėgtum ar bent jau priprastum.  Žinai... gal dėl to ir pikta, aš taip myliu gyvenimą su visais jo sunkumais, aš myliu laiką, kurį galiu skirti, skirti žmonėms, pasauliui, sau, galėjau ir tau, bet, pasirodo, tau buvo per sunku. Aplenkei kliūtis. Ir ką? Didvyris, ne... bailys. Tu nematei, kaip statomi iš plytos po plytos namai, tu net būtum galėjęs išsirinkt spalvas, raudonų plytų, gal baltų, gal jas būtų buvę galima nudažyti žaliai... tu neverkei per savo vestuves iš to didžiulio emocijų kamuolio širdyje, kuris teikia tą akimirką euforiją, tu net nesodinai savo darže gėlės... nepalietei man rankos, tik skaičiuoji smėlio smilteles delne ir lauki kažko, ką jau praleidai. Jei sunku, tai reiškia – esi žmogus ir dar gali jausti, jausmas ir yra gyvenimas. Nuo kurio tu taip uoliai bėgai. Gyvenimas galėjo tau duoti daug, bet tik ne kelią atgal.