Vien dūmas sklaidosi lietuj po gaisro,
keliauja neprižiūrimu lauku.
Turiu dar laiko, džiaugsmo nepaliesto,
todėl šiąnakt jį savo liūdesiui skiriu.

Neišsigąsk, šis liūdesys nemėgsta ašarų –
nuginti nori skausmą jis tolyn.
Kuomet aš laukdavau tavųjų pasakų,
dar nežinojau, kiek pabūsi su manim,

bet visada jaučiau sušildantį gerumą,
net jeigu verkdavau minty viena.
Žinau, nepyksi už tylos trapumą,
nes jį lengvai užpildys liūdesio daina.