Šį rytą debesys...
Šį rytą debesys tokie greiti –
į saulę tekančią per dangų skrieja
ir įsikinkę sau vakarį vėją,
džiaugsmingai šoka, saulės nušviesti –
jų pūko rūbas – drumstas ir tamsus,
bet kaip džiugiai jis saulėje sušvinta!
Ir mainos jų pavidalai, ir kinta,
ir verčiasi jie vienas per kitus,
vėl skuba, tartum saulės pašaukti,
ir neša savimi jie džiugią žinią –
lyg avinėliai, paleisti dangaus žydrynėj,
džiaugsmingai šoka, saulės nutvieksti...
Ir aš, žiūrėdamas į debesis, džiaugiuos,
stebiu jų šokį, tarsi pakerėtas
ir tarpe jų atradęs laisvą vietą,
į Tavo šviesą Viešpatie veržiuos –
veržiuos, išskleidęs aš maldoj sparnus,
nes Tu man dovanoji savo Vėją,
kuriuo laimingas Tavo meilėj skrieju
į išsiilgtus Viešpaties Namus.