mano ašmenys nepagaląsti,
mano purvinos naktys šviesėja,
atsikasdamas Grįžulo kąsnį
užspringstu savo nemigos vėjais.
reikia keltis, kol gatvės dar tuščios –
tavo pėdsakų dūriai bus gilūs.
kita vertus, geriau nepabusčiau,
kita vertus, geriau nepamilus,
bet neklausia – sodina ir taškas,
velnio sėklą širdy sudygstančią.
šitaip tuščia, aušra tyliai raško
mano ašaras. kartais pavyksta
apsimesti, kad aš tik beprotis –
apmūsijusių nuodėmių stiklas,
lyg suskilęs lyg uždengtas grotom,
aš beprotis. lyg vasarą snigtų.
 
mano ašmenys nepagaląsti,
mano žvilgsnis nurengia mėnulį
 
tu guli nuoga – supaprastinta
iki moters.
ir apskrito
nulio.