Tie „mano“, „manyje“ 
kažkiek kažkaip ir Tau priklauso,
nes be Tavęs 
             savęs tokio nebeturėčiau.
Dažnai peizažais ateinu ant delno
ir, Dieve, nesupyk – 
po jį tarytumei po dangų vaikštau.
Ir būna, kad tikiu, žinau –
net Bibliją nuo jo kažkas nurašė.
Kada ir kaip tai atsitiko
man ne per daug svarbu,
bet iš tiesų sakau:
nuo jo, nuo šito delno, 
ir tu, dzievuliau, pakilai į dangų,
bet vėl gi te kažkam į galvą neateina reginys, 
jog aš galėčiau be tavęs, Žmogau,
va šitokiu čia būti:
tas mano AŠ nebūna Viename,
kažkiek, kažkaip ir Tau priklauso.