nubėgusios postmodernizmo ašaros
kalbančios į mus
iššaukia man kosulį
konsteliacija dalina gyvenimą
sudaužyto veidrodžio šukėse
be vilties sudėti į vietas
be vilties išgirsti grožį
savyje
regiu apsikabinimą tuštumoje
ir tyloje po duženom
regiu savo ekstazę ir mirtį
erosą tanatą
imanentiškai
prisirpęs viduje
neturiu nei vietos nei gimtos datos
paklydusio žmogaus galia
projektuoju mitologines figūras
tęsiu paskaitą
ir eime toliau
postmoderniosios krizės horizonte
sutinku teatrališkąjį logos
sapno koduotam laiške
nebeatskirsi savo kūrinio
 
analitinio sakinio teatre
mažosios istorijos graudina
bet
teorijos paskolins kaukę
drama pasieks tave
sukeldama  konfliktą
valdys troškimas ir aistra
atrasi dionisiškąją būtį.