Iš pilnio dienų ir naktų buvo lengva dalinti
Nematuojant ir nesveriant, neįkainojant auksu,
Stebėjaus, ko dėkoja, o būna, net ašarą braukia
Už niekus, kurių podėliai, rodos, nesenka.
 
Ir atrodė, kad viskas taip pat buvo vakar –
Ir rytoj, poryt, niekada nesikeis surėdymas šito pasaulio,
Jis bus linksmas, turtingas, galingas ir geras,
Bet išnyko miražas, viskas buvo netikra, apgaulė,
 
Ištuštėjo aruodai, podėliai, tuščios kišenės.
Nustembu dosnią gavusi grąžą už dienas išdalintas
Tarsi smulkūs variokai būtų aukso vertę įgavę
Ir dabar jau žinau, ko ta ašara ima, netyčia, sužvilga...