Vaidinimas jau buvo įpusėjęs. Ant scenos išvydau mažą dresiruotą ožkutę, kuri paklusniai statė kojytes
pirmiausia ant keturių stiklinių, paskui — ant dviejų, paskui — ant vienos. Artistas švelniai-jai įsakinėjo, vos
paliesdamas ją lazdele, ir neramiai žvilgčiojo į žiūrovus, išsižiojęs, užgesusiomis akimis.
     Šalia kitų dviejų kabamųjų lempų, toje vietoje, kur scena susisiekė su furgonu, ant taburetės sėdėjo mūsų draugas aptverta galva, apsivilkęs plonu triko.
     Vos mes susėdome, į sceną iššoko ponis su gražiomis kamanomis. Sužeistasis jaunuolis privertė jį apibėgti daug ratų, ir kiekvieną kartą, įsakytas nurodyti, kas visų maloniausias ir drąsiausias iš publikos, ponis sustodavo prieš Asmį ar mane, ir prieš ponią Utenfor, kai reikėdavo surasti didžiausią melagę, didžiausią šykštuolę ir „didžiausią meilininkę." Aplink ją visi juokėsi, šaukė, šnypštė it žąsys, šuns gainiojamos!
     Pertraukos metu mūsų draugas atėjo pasikalbėti su ponu Torstu. Mes su Asmiu, ištempę ausis, klausėmės, ką jis kalbėjo: žaizda surietėjo, vaidinimą ruošė ištisas savaites, išvažiuos ne anksčiau kaip mėnesio pabaigoje, nes jie ketiną duoti dar kelis naujus vaidinimus.
     Spektaklis turėjo užsibaigti didele pantomima. Pertraukai baigiantis, mūsų draugas atsistojo ir, norėdamas patekti į furgoną, turėjo pereiti pro stovinčius scenoje žiūrovus. Žiūrovų tarpe staiga pastebėjome Regną. Moterys ir merginos pasitraukė artistui iš kelio. Jas pakerėjo juodi rūbai, iškankintas veidas, nepaprastas ir narsus. O Regnas, kuris, atrodė, ką tik parvyko iš kažkokios kelionės ir dabar tyliu, bet guviu balsu apie kažką šnekėjosi su ponia Utenfor,— matyt, labiau sužavėtų pranciškono juosta, žema apykaklė ir pūstos kelnės... Jis stovėjo susikišęs nykščius už švarko atlapų, atsainus ir tuo pat metu suvaržytas. Kai artistas ėjo pro šalį, Regnas, nesitverdamas, apmaudu, kažką garsiai pasakė poniai Utenfor ir, nors aš neišgirdau, matyt, kurstė ir kiršino mūsų draugą. Turbūt, tuose žodžiuose slypėjo grasinimas, nuožmus ir netikėtas, nes jaunuolis staigiai atsigręžė ir pažvelgė į Regną, o tas, stengdamasis nepasirodyti esąs sumišęs, kikeno ir baksnojo alkūne kaimynams, tarsi kviesdamas juos palaikyti jo pusę... Viskas įvyko labai greitai, per keletą sekundžių. Tikriausiai šalia manęs niekas nepastebėjo tos scenos.
     Artistas nuėjo pas savo draugus už furgono uždangos. Žiūrovai grįžo į savo vietas, manydami, kad tuojau pat prasidės antroji vaidinimo dalis. Pasidarė tylu tylu. Ir tada, tilstant paskutiniams kuždesiams, už uždangos įsiliepsnojo smarkus ginčas. Mes nesupratome žodžių, tik girdėjome du balsus: pirmasis kažką aiškino ir teisinosi, antrasis pasipiktinęs liūdnai jam priekaištavo:
— Nelabasis! Privalome su tuo susidoroti!
    Daugiau nieko nesupratome, nors visi aplink įtempė ausis.
    Staiga už kulisų pasidarė tylu. Ginčijosi pašnibždomis.
    Tuomet berniūkščiai viršutinėse eilėse ėmė trypti kojomis ir šaukti:
— Žibintus! Uždangą!