Stovėdavo jis ant ežero kranto kiekvieną dieną. Na, bent aš taip maniau, nes matydavau jį tik darbo savaitės dienomis, kai vakarais traukdavau namo žolėmis apaugusiu takeliu, vingiavusiu palei taip pat žalumynų neatsiginantį ežerą, iš muzikos mokyklos. Tačiau nuojauta sakė, kad stovi ten vaikinas, ramiai akimis nurenginėdamas ežerą, ir savaitgaliais, ir per atostogos, ir švenčių dienomis. Tas vaikinas — mūsų mokyklos pajuokos objektas. Kiekviena mokykla tokį turi, o ir žymės besikartojančios: apvalūs akinukai, smalsios, mažos akutės ir nosytė, primenanti žiurkutę. Šukuosena iš akmens amžiaus, o drabužiai tokie, su kuriais man net namie būtų gėda vaikščioti. Būdo, savaime suprantama, buvo tylaus, draugų — apvalus nulis. Vadino jį Kurpium, mat jo apavas, panašėjęs į rusiškus sandalus, buvo klaikus.
Ir vis tik eidamas namo ir stebėdamas jo tiesų, kaip visad kiek įsitempusį, siluetą, aš niekaip nesuprasdavau, kodėl Kurpius ten stovi. Meškerės nepastebėdavau, akmenėlių jis, rodos, nemėtė, ančių irgi nemaitino. „ Tai ką dar prie ežero galima veikti?“, — klausdavau savęs. „Aišku, suprantu, gražu čia: gali palydėti Saulę, stebėti paukščius. Bet kiekvieną dieną?..“, — stebėdavaus.
Kadaise šis ežeras man buvo labai svarbus, dabar — tik brangus. Kai brolis dar mokėsi mokykloje, kiekvieną savaitgalį eidavau kartu su juo žvejoti. Gaudyt žuvis man nepatiko, aš net meškerės neimdavau, tiesiog be galo mėgau kalbėtis su broliu. Mano akyse jis buvo ir išliko labai  protingas žmogus, kuriam niekados nestigo pasitikėjimo savimi ir ryžto, rodos, pasiekti net nepasiekiamus dalykus. Pamenu, kaip jis įsijausdavo kalbėdamas... Aš net nejudėdavau sėdėdamas, kad tik nepraleisčiau nė vieno jo žodelio, o jis vis tiek kimbant žuviai man pašnibždomis kaip gyvatė šnypšdavo: „Ššš, tyliai, kimba“. „Garbė“ nukabinti ištrauktą žuvį tekdavo man, mat brolis rankų teptis nenorėdavo. Šlykštus darbelis būdavo, ypač kai jis pagaudavo lyną ar karosą, bet aš vis tiek buvau laimingas. Liūdna, bet baigęs mokyklą jis išvyko už Atlanto ir dabar pamatau jį tik kartelį per metus. Matyt tik dėl jo taip lauku Kalėdų.
Taip vieną vakarą kėblindamas namo galvojau apie brolį, kai mano dėmesį vėl patraukė pažįstamas siluetas. Kurpius jau buvo pradėjęs manęs erzinti. Nesistebiu, kodėl daugelis vaikų iš jo šaiposi ir tyčiojas. Šis vaikis — „talentas“, mokantis sunervinti nė piršto nepajudinęs. Štai ir tąkart: mane erzino, kad aš nežinau, ką jis ten ant ežero kranto kiekvieną vakarą daro. Smalsumas vis tik įveikė mane ir aš lėtai pasukau Kurpiaus link. Jis stovėjo mažoje aikštelėje, kurioje žolė buvo visiškai sutrypta. „Nesistebiu“, — galvojau skaičiuodamas, kiek laiko aš jau matau jį čia nuolat vaikščiojantį.
— Kodėl ateini prie ežero kiekvieną dieną? — nė nepasisveikinęs klustelėjau.
— Čia labai gražu, — tuojau pat atsakė. Iš balso sprendžiau, kad jis buvo kiek sutrikęs.
— Žinau. Bet ar neatsibosta tą patį vaizdą stebėti kiekvieną dieną?
— Vaizdas niekada nebūna toks pat. Juk ir tu kiekvieną rytą pabundi kitoks, — ištarė žvelgdamas man į akis, ir iškart po to vėl nusuko jas į ežerą. Manasis žvilgsnis nusekė paskui Kurpiaus. Apmaudu, bet temačiau lengvas vandens bangeles, lyg primenančias, kad ežeras dar nemiega, kad dar ne naktis.  
— Bet juk tai beprasmiška. Stovi čia kiekvieną vakarą, švaistai laiką veltui, užuot nuveikęs ką nors įdomaus, — vis dar stebėdamas vandens paviršių paklausiau.
— Man ši veikla labai įdomi, — vėl atsisukęs į mane atsakė, nors aš į jį nežiūrėjau. Smilkiniuose lyg kas tvinkčiot pradėjo. Mane tiesiog siutino tokie „protuoliai“, manantys, jog įžvelgia kur kas daugiau, nei kiti. Daug kas iš mano pažįstamų šią akimirką būtų Kurpiui spyręs į užpakalį, bet aš niekad netoleravau smurto. Tad tik mestelėjau:
— Nevykėlis, — ir nužingsniavau toliau keliuku namo. Priešingai nei tikėjausi, nuo šio pokalbio man nepasidarė ramiau, o ir mano klausimai liko neatsakyti.
Vieną vakarą eidamas namo net krūptelėjau iš nuostabos pastebėjęs, kad mano pažįstamo silueto ant kranto nėra. Nebuvo ir kitą dieną, ir dar kitą. Mokykloje pasidomėjęs sužinojau, kad Kurpius kūno kultūros pamokos metu susilaužė koją. Ką gi, teko priprasti keliauti namo pakitusioje aplinkoje. Keista, bet Kurpiaus man trūko.
Prabėgus savaitei po to, kai Kurpius pirmą kartą nepasirodė prie ežero, eidamas namo galvojau apie pirmą ir vienintelį mūsų pokalbį. Kažkodėl jis priminė mudviejų su broliu pokalbius, tik juose aš niekados nebūdavau toks šiurkštus. Šios mintys privertė mane pajausti nemalonią gėdą. Tuo metu kaip tik ėjau pro tą mažą ištryptą žemės ruoželį šalia ežero. „Ir ką po galais jis ten mato?“, — vėl svarsčiau stabtelėjęs. Smalsumas tvirtai įsikabino į mano mintis — neatsispyriau ir palengva nutipenau Kurpiaus pamėgtos vietos link.
Šįkart jaučiausi visiškai kitaip, matyt dėl to, kad buvau vienas. Ežero paviršius tyliai lingavo, slėpdamas po savimi gelmių lobius. Temo, tad iš pradžių dėmesį patraukę vandens čiuožikai, greitai dingo iš akių. Stovėti man niekad nepatiko, tad prisėdau, o jau tada įsmeigiau akis į ežerą. Buvau pasiryžęs sėdėti čia tol, kol pamatysiu kažką, dėl ko verta kiurksoti čia dienų dienas. Taip prabėgo valanda, gal dvi. Kitoje ežero pusėje pastatytuose namuose jau degė šviesos. Languose, kur užuolaidos dar nebuvo užtrauktos, mačiau po dienos darbų vaikščiojančius pavargusius žmones. Tada susimąsčiau, kad net nežinau, kokiame name gyvena mano brolis, ką veikia grįžęs iš darbo, kaip leidžia laisvalaikį. Ir iš vis... kur jis šiuo metu dirba? O seniau apie jį juk viską žinojau...
Į tą vietą prie ežero grįžau ir kitą dieną. Ir dar kitą. Galiausiai sustodavau ten pasėdėti kiekvieną dieną. Mintys šokinėdavo tai į ateitį, tai į praeitį, bet niekada nesikartodavo. Vėliau pastebėjau, kad ir ežeras niekad nesikartoja, kaip vaikis ir sakė...
Kurpiaus koja išgijo praėjus penkioms savaitėms po lūžio. Jau pamatęs jį mokykloje žinojau, kad vakare Kurpius vėl stovės prie ežero. Eidamas iš muzikos mokyklos jaučiau mažytį nerimą, nes nors ir žinojau, ką darysiu, buvo kiek nedrąsu. Išvydęs Kurpiaus siluetą jam įprastoje vietoje, stabtelėjau, bet po akimirkos lėtai pradėjau slinkti jo link. Priėjęs vėl nepasisveikinau, tačiau šį kartą nieko ir neklausiau, paprasčiausiai atsisėdau ant žemės šalia Kurpiaus kojų lyg atsiprašydamas.  Jis įdėmiu žvilgsniu pažvelgė į mane, jei neklystu net šyptelėjo, ir vėl nusuko akis į ežerą, kuris man vėl tapo svarbus. Kaip ir būnant su broliu...
Taip mes ir leisdavom vakarus, niekad neištardami vienas kitam nė žodžio; jis stovėdavo, o aš — sėdėdavau.